Na, mes tai suprantame, kad translytiškumo propaganda tarp moksleivių, skatinant net jaunesniojo mokyklinio amžius vaikus darytis lytį keičiančias operacijas, yra kraupus nusikaltimas, prilygintinas daktaro Jozefo Mengelės eksperimentavimams. Dauguma iš mūsų vis tik supranta, kad netoli nuo tiesos yra žymusis verslininkas, garsiai pareiškęs, kad gydytojai ir tėvai, kurie skatina arba bent pritaria tokiam vaikų žalojimui, turėtų būti uždaryti į kalėjimą iki gyvos galvos.
Mes dar suprantame, kad tokia praktika prilygsta niekingiausiems nacių nusikaltimams, tačiau ar bus pajėgus tai suprasti jau netolimos ateities Lietuvos gyventojas, jeigu stiprėjant kryptingam sąmonės išplovimo vajui, mes, dar išsaugoję sveiko proto likučius ideologinio preso sąlygomis, viską paliksime savieigai.
Kaip atrodo bent man, translytiškumo propaganda mokyklose ir plintanti vaikų lytinės dekonstrukcijos praktika daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu yra susijusi su poreikiu įvaizdinti LGBT interesus aptarnaujančią genderizmo ideologemą, kad neva net biologiniai skirtumai tarp lyčių yra labilūs ir mobilūs, lengvai perstumdami, jeigu kitaip neįmanoma, vienu skalpelio brūkštelėjimu. Tokiu būdu vaikai tampa iliustracine medžiaga ar net ideologinio karo mėsa. Jau praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad vadinamasis pažangizmas yra labai priešiškas vaikystės vaizdiniui jau vien dėl to, kad biologinio atsinaujinimo paradigma niekais paverčia visus jų ideologinius užkeikimus, parodo ideologinio konstruktyvizmo mechaninį pobūdį ir negyvybingumą.
Dar kartą bus verta prisiminti, kad savo ruožtu bandymai spręsti psichologines problemas chirurginių operacijų būdu, yra žengimas Mengelės pramintu takeliu.
pasipylė pareiškimai iš tarptautinių organizacijų aukštųjų tribūnų, kad neva būtina stiprinti kovą už homoseksualų teises (?), nes pasaulyje daugėja homofobijos ir netolerancijos apraiškų. Tai tikrai primena Stalino posakį, kad vystantis socializmui, stiprėja klasių kova,
Ar jau pastebėjote, kad pastaruoju metu pasipylė pareiškimai iš tarptautinių organizacijų aukštųjų tribūnų, kad neva būtina stiprinti kovą už homoseksualų teises (?), nes pasaulyje daugėja homofobijos ir netolerancijos apraiškų. Tai tikrai primena Stalino posakį, kad vystantis socializmui, stiprėja klasių kova, – dėl to nepasiginčysi. Tačiau aš ir nesiginčysiu, pirmieji galimai yra teisūs ne mažesniu laipsniu nei Stalinas…
Leiskite dar kartą, tikriausiai ne paskutinį, priminti, kad ne visos mūsų didžiosios sąjungininkės JAV teritorijoje paplitusios mados yra tinkamos tiesioginiam pritaikymui Lietuvoje. Didžiulėms teritorijoms, be visa ko kito, dar yra būdingas ir savaiminio apsivalymo efektas, panašiai kaip ir vandenynuose užterštos srovės yra išfiltruojamos milžiniškose vandens masėse, o mūsų ramų užutekį pratrūkęs pasaulinės kanalizacijos vamzdis gali paskandinti kaip devintoji srutų banga be jokios sveikos nuovokos liekanos.
Immanuelis Kantas nesugebėjimą pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui vadino sugebėjimo spręsti trūkumu arba bukumu, kurio negali atstoti net visos išmoktos žinios.
Todėl jau šiandien būtų pats laikas pripažinti, kad per jėgą forsuojamos homoseksualizmo propagandos Lietuvoje šalutinės pasekmės ir uždelsto veikimo padariniai gali atnešti nepalyginamai didesnę žalą nei lengvabūdiškai įsivaizduojami teigiami postūmiai tolerancijos kultūros plėtotėje.
Kas galėtų paneigti, kad homoseksualų interesų prioretitizavimas ir homoseksualumo propaganda, savo intensyvumu pranokstanti net sovietinių laikų komunistinę propaganda, menkina mūsų šalies gynybinę galią, nes atmuša piliečių norą įsipareigoti valstybei, kuri pasuko daugumai alergiją keliančiu vaivorykštinės pseudodemokratijos keliu.
Tokioje terpėje, kur pagrindinės institucijos tampa svetimos daugumai žmonių, ypač patogu yra veikti Lietuvai priešiškoms jėgoms, ar ne?
Nesunku pastebėti ir tai, kad Naujosios politinės darbotvarkės valdžia, pažadėjusi apipilti visuomenę vaivorykštės lobiais, nusmukdė demokratijos lygį, iš naujo paleido veikti cenzūros mechanizmus ir išsižadėjo lygiaverčio atstovavimo principų taip akivaizdžiai, kad jau būtų laikas pradėti byloti apie naujojo, tarkime, postmodernistinio tipo totalitarizmo priartėjimą.
Be visa ko kito, homoseksualizacijos eone žmogaus teisių konceptas yra sukarikatūrinamas iki kraštutinės ribos ir tokiu būdu derealizuojamas.
Taip pat gerai žinoma, kad konjunktūros suvešėjimui ir prisitaikymui protingos būtybės sugebėjimai greičiau trukdo net padeda, todėl labai tikėtina, kad vaivorykštės planeta bus apgyvendint žmonėmis su iškastruotomis smegenimis, t. y. konstrukciškai patobulintais hominoidais.
