Niekados nesu nusivylęs dėl savo lūkesčių, kad profesoriaus Jono Jasaičio straipsniai mažiausiai žada dvasios pakylėtumo būsenos užturėjimą. Lietuvoje yra daug profesorių, kurie kompetentingai gali paaiškinti reikalo esmę, tačiau tik J.Jasaitis apie Lietuvos laisvės kovas ir lietuvybės puoselėjimo uždavinį, taip pat apie barbarų ordų užpultos Ukrainos kančias, be visą ko kito, kalba taip jautriai, kaip niekam kitam nepavykta tikriausiai dėl sugebėjimo įsijausti trūkumo. Taigi, galima pasakyti net taip, kad tada, kai mūsų sielos surambėja ir pasidengia nejautrumo patina, pats laikas yra atsiversti J.Jasaičio straipsnius, publikuojamus nekonformistinėje spaudoje.
Išskirtinio dėmesio yra vertas ir J.Jasaičio straipsnių triptikas „Gerovės valstybės kūrimas: apginti valstybę“, kur trečiajame straipsnyje skelbiama: „Pastoviai stebintys dabartinę viešąją erdvę, turėtų suklusti, išgirdę postringavimus, kad neva mūsų valstybės beveik nebėra, nes dabartinė valdžia atitrūko nuo visuomenės. Vis tik reikia nenusišnekėti. Valstybę mes turime nuo 1990-ųjų kovo, ją apgynėme ir 1991-ųjų sausyje. Bet kuris iš mūsų gali samprotauti, kad ta valstybė – ne tokia, kokios tikėjomės Sąjūdžio metais, bet teigti, kad jos neturime, yra didžiausia kvailystė.
Tikriausiai sunku arba neįmanoma būtų užginčyti autoriaus, įsipareigojusio apginti valstybės idėją, dabar pacituotų žodžių nominalios reikšmės teisingumo. Pagarbos vertas yra ir autoriaus sugebėjimas nepasimesti tarp negatyvaus pobūdžio smulkmenų, neprarandant magistralinį esmės regėjimą, nepametant kelio, kaip yra sakoma, dėl takelio nudrengtame peizaže.
Kas be ko, auksas žiba ir pelenuose! Todėl mane patį graužia kažkas panašaus į kaltės jausmą, kad nesugebu išsaugoti lygiai tokio paties optimizmo kaip J. J, kai, žvairuodamas į pašalius, manau užstojusius pavojus ir naujai atsivėrusias rizikas valstybės idėjos puoselėjimo plotmėje mūsų padangėje. Kaip atrodo, tokia valstybingumo idėjos erozija mūsų padangėje išties turėtų akivaizdžiai pasimatyti visiems, kai tik pabandome detaliau įvertinti valstybės ir valdžios tarpusavio santykių šiandieninę konsteliaciją būtent suvereno temos plėtotės kontekste.
J. Jasaitis paprastai labai vykusiai pateikia reikalingus pavyzdžius iš smetoninės Lietuvos, tačiau šįkart leiskite pradėti iš toliau nei įprasta, imant už atskaitos tašką dar Mindaugo karūnacijos aktą, kai toks karūnavimas išties išreiškė suvereno idėjos materializaciją baltų genčių žemėse, vienijant jas į vieną visumą, įveikiant buvusį pasidalijimą į atskiras teritorijas, valdomas atskirų kunigaikščių.
Suvereno idėja galiausiai čia reiškė net ne tiek nuorodą į karaliaus aukštesnio statuso, lyginant su kitais kunigaikščiais įtvirtinimą, kiek užgimstančios valstybės nedalumo idėjos įgyvendinimą. Kita vertus, kadangi tuo metu suverenas sutapo su aukščiausiąja valdžia viename asmenyje, suverenitetas, be visa ko kito, buvo suprantamas ir kaip nesidalijimo valdžia su kitais absoliutistinių pretenzijas turėtojai manifestacija, nekontroliuojamos valdžios triumfas.
Tačiau daug kas keičiasi iš esmės, kai moderniausias laikais, apmąstant demokratinio visuomenė valdymo principus visuomenės sutarties teorijos plėtotėje, suverenu jau laikomas ne paskiras žmogus ar atskira žmonių grupė, o tauta kaip kolektyvini asmuo.
Štai vienas iš visuomenės sutarties kūrėjų, garsus naujųjų laikų teisės ir politikos filosofas J.-J. Rousseau, labiausiai artikuliuotu būdu įtvirtinęs tautos kaip suvereno idėją moderniųjų laikų mąstysenoje, labai aiškiai skelbia, kad suverenitetas kaip tautos bendrosios valios reiškimasis yra nedalomas, neperleidžiamas, neužstatomas, taigi negali būti iškeistas į jokią matematinę redukciją ar teisinę kazuistiką. Kitaip tariant, nedalumo idėja čia yra įsisąmoninama labiausiai akivaizdžiu pavidalu iki loginės pabaigos, apie suvereniteto nedalumą kalbama su ne mažesniu įkvėpimu nei antikos filosofas Parmenidas kalbėjo apie absoliutų būties nedalumą.
Kas be ko, valstybė šiandieniniu požiūriu yra ne tik tautos kaip suvereno idėja, grynasis valios aktas, bet ir tokios idėjos įkūnijimas, sudaiktinimas, jeigu norite, protingas daiktas. Tas sudaiktinimas visų pirma reiškiasi kaip tautos gyvastingumo infrastruktūros sukūrimas ir palaikymas, idėjos įprasminimas ne tik dvasinėje, bet ir materialinėje kultūroje.
Didele sėkme reikėtų laikyti tai, kad Lietuvoje tokios idėjos simbolinė manifestacija apčiuopimu materialiu pavidalu atsidengia prieš mūsų akis kaip vienas ir tas pats aukštai stūksantis Gedimino kalno bokštas, ar ne?
Ta proga dar būtų galima pasakyti, kad valstybės idėja be materializacijos yra greičiau romantinė svajonė ar utopija, o medžiaginė valstybės infrastruktūra be idėjos yra užtrukusi žmonių būsena „belaukiant barbarų“. Tačiau ne mažiau svarbiau pastebėti, kad pati valstybė, kol ji išreiškia tautos kaip suvereno valią, taip pat yra nedaloma principiniu požiūriu, nežiūrint administracinio pasidalijimo.
Tačiau tikriausia visi esame girdėję, kad vienu iš svarbiausių demokratinio visuomenės valdymo principu yra valdžių padalijimo reikalavimas. Ar tokia valdžių padalijimo demokratinė nuostata neužginčija viso to, ką dabar kalbėjome apie tautą kaip suvereną, nesipjauna su suvereniteto nedalumo idėja?
Vis dar galvoju, kaip pasakyti švelniau (kad neišgąsdinčiau) labai paprastą dalyką, jog valdžia galiausiai net nėra valstybės dalis mechanine to žodžio reikšme. Valdžia yra tarpininkė tarp valstybės ir piliečių, o tokią savo tarpininkavimo misiją ji yra pasiruošusi vykdyti tuo geriau, kuo aiškiau politinio sąmoningumo kultūroje yra atidengiamas faktas, kad valdžia nėra valstybės dalis. Jeigu norite, teisingai subalansuota valdžia turėtų atlikti maždaug tokią funkciją, kokia savo ruožtu graikų mitologijoje yra priskirta Hermiui, t. y. dievų tarpininkui, kuris atneša žmonėms dievų žinia, detaliai ją paaiškindamas ir interpretuodamas.
Žinia, Hermis turėjo sparnuotuosius sandalus. Ši analogija yra svarbi, pastebint, kad nieko nėra blogiau nei tas atvejis, kai valdžia užklimpsta savo pačios geležinėse klumpėse.
Pasakius a, reikėtų pasakyti ir b apie tai, kad ES struktūroms Lietuva atiduoda ne savo kaip politiškai organizuotos tautos suvereniteto dalį, o tik perleidžia kai kurias valdžios funkcijas, tokiu būdu, žinoma, apsunkindama politinio tarpininkavimo užduoties įgyvendinimą.
Dėl iliustracijos dar būtų galima pastebėti, kad šiandieninėje Lietuvoje Valstybės saugumo departamentas, turintis tikslų įvardijimą pagal abreviatūrą (VSD), pagal savo veiklos turinį vis tik greičiau yra Valdžios saugumo departamentas.
Svarbu, kad valdžia būtų pasidalinusi, bet drauge ir stipri, ginant valstybės idėją ir infrastruktūrą. Tačiau valstybę gali sunaikinti ne tik išorės agresija, bet ir sava valdžia, kai ji uzurpuoja suverenines tautos teises, tapatinasi su valstybe, laiko save tokia valstybės dalimi, kuri patampa svarbesnė už visumą. Valdžia gali tapti gegužiuku valstybė lizde, jeigu tauta užmiršta savo kaip suvereno teises ir pareigas.
Tas faktas, kad šiandien Lietuvos valdančiajame klane užgimsta ir stumiama per jėgą idėja, kad neva lietuviška tapatybė yra Lietuvos valstybės pažangos stabdis, reiškia tik tai, kad valdžia pradėjo totalinį karą su valstybe. Tokiu atveju valdžia tarpininkauja tik pati sau su atgrasių mums glitėnų pagalba.
