Edvardas Čiuldė. Valdžia kamine su tankisto kepure

Keičiantis valdžiai, pravartu būtų iš naujo prisiminti – kam apskritai yra reikalinga valdžia, kokia yra anosios prigimtis?

Nors valstybė ir valdžia nėra tas pats, viešoji valdžia, turinti teisėtos prievartos monopolį, yra vienas iš valstybės požymių, ne kitaip. Taigi visuomenės sutarties teorija, aiškinanti valstybės atsiradimo būtinumo priežastis, didesniu ar mažesniu laipsniu apibrėžia taip pat ir viešosios valdžios užgimimo sąlygas.

Visuomenė sutarties teorija valstybės atsiradimą susieja su būtinybe užbaigti visų karą su visais, kai prigimtinės būklės žmonės atsisako dalies savo prigimtinių teisių dėl to, kad apskritai būtų galima užtikrinti civilizuotą santykį tarp žmonių su teisėtos prievartos tokiu atveju, kai žmonės peržengia sutarties sąlygas ir nustatytas normas, pagalba. Tokia sutartis yra nerašyta (yra transcendentalinis „faktas“ I. Kanto suteikta žodžiui „transcendentalinis“ reikšme), piliečiai prisiima tokios sutarties sąlygas didesnio ar mažesnio sąmoningumo pagrindu, suprasdami teisinio ir politinio tarpusavio santykių reguliavimo būtinybę, siekiant išsaugoti vidinę ir išorinę taiką, tačiau, tarkime, kai aš rašau policijai pareiškimą, prašydamas surasti pavogtą iš manęs dviratį ir nubausti kaltininką, aš tarsi pasirašau tą sutartį nominalia žodžio „pasirašyti“ reikšme, ar ne?

Kyla įspūdis, kad taip suprantamos valstybės funkcijas be didelio vargo ir nuostolių galėtų atlikti vadybininkai, prisikviesti iš visų pasaulio pakraščių vien tik pagal profesionalumo požymį, taip pat tobulai išdresuota samdoma kariuomenė.

Tačiau šių eilučių autoriui jau daugelį metų atrodo, kad visuomenės sutarties teorija, išvesdama valstybės atsiradimą, politinio ir teisinio visuomenės reguliavimo būklės pateisinimą iš prigimtinių žmogaus teisių apribojimo ir susiaurinimo fakto, pražiopso kažką labai esmingo, kai su nešvariu vandeniu iš vonios yra išpilamas ir kūdikėlis (šis išdėvėtas posakis čia tinka kaip pirštas į akį), neįvertinus to, jog valstybės idėjos gyvybingumą ir tokios idėjos pagrindu atsirandančios valdžios būtinybę daug labiau nei apribojimas įteisina valstybės užduotis išplėsti ir išdidinti kai kurias žmogaus prigimtines teises. Štai dar Platonas rašė, kad tai, kas yra žmogus, dar geriau pasimato valstybės teorijoje, kur esą tas pats yra parašyta didesnėmis raidėmis ir didesnėje lentoje.

Pozityvus valstybės vaidmuo, ginant žmogaus prigimtines teises, yra valstybinis įgaliojimas valdžiai užtikrinti tautinės, kultūrinės ir pilietinės žmonių tapatybės puoselėjimą, būtent taip suprantama valdžia įgyja tikrąjį turiningumą ir yra pateisinama nepalyginamai akivaizdžiau nei anosios kildinimas iš negatyvaus „fakto“.

Todėl ką tik nudundėjęs Lietuvoje valdžios rinkimo karavanas geriausiu atveju priminė žemo lygio cirko pasirodymus (išskyrus vieną atvejį, tačiau ir čia, visiems mums nesunkiai nuspėjamu atveju žmogus sako, kad į valdžią jis pateko atsitiktinai – sic), nes buvo plėšomasi ir draskomasi toli gražu ne dėlto, kas geriau gali atstovauti pozityviajai valstybės idėjai, o dėl vadybinių smulkmenų ir valdžios kanalizavimo taktikų pasirinkimo. Kita vertus, be pozityviosios valstybės idėjos pamušalo iš pačios valstybės lieka tik šunų tampomi griaučiai, o valdžiai geriausius atveju yra priskiriama išimtinai represinė užduotis, kas savo ruožtu mūsų dienomis gali tik dar labiau pagilinti žmonių tarpusavio politinį susvetimėjimą ir nusivylimą valstybe. Dar daugiau, – taip suprantamos valdžios nuoseklumas ir nuodugnumas nebūtinai yra didelis iškovojimas, nes sustabarėjimo kelio ir nykumos dvasios pasirinkimas taip pat gali būti  nuosekliai metodiškai numatytas, metodologiškai pagrįstas ir paremtas turimais valdžios ištekliais.

Todėl – prisipažinsiu – šiomis dienomis ne kartą turėjau progą krūptelėti iš išgąsčio, išgirdęs Sauliaus Skvernelio papostringavimus apie tai, kad neva vardan valdžios stabilumo į koalicijos formavimą reikėtų įtraukti Liberalų sąjūdžio partiją, nekreipiant dėmesio į tai, kad Viktorijos Čmilytės-Nielsen liberalų programinės nuostatos iš esmės nedera su vadinamosios centro kairės išpažįstamomis vertybėmis. Tačiau dėl valdžios stabilumo ir užsiveisusios pagiežos kompleksų tenkinimo galima išsižadėti ir deklaruojamų vertybių, nebijant viešai parodyti, kad visa tai yra tik tuščios deklaracijos, dūmų pūtimas į akis, tiesa? Todėl jeigu man leisite toliau kalbėti, prisipažinsiu, kad jūsų nuolankaus tarno viltį palaiko tik daroma prielaida, jog naujai besiformuojanti koalicija nebus tokia nuosekli, kaip to norėtųsi monolitinio liberalizmo adeptams, o naujai atsirandanti valdžia bus, paradoksaliai tariant, pozityviai padrika…

Kaip atrodo bent man, tokio pozityvaus padrikimo elementas galėtų būti Vilijos Blinkevičiūtės asmenybė, savo spalvingumu prasikišanti virš socialdemokratų partijoje kultivuojamo monolitinio kaip gelžbetonis abejingumo ar net priešiškumo lietuvybei ir tautinei kultūrai nudrengto peizažo. Tarkime, šių eilučių autorius įsikalba fixe idėją, tačiau dar kol kas neatimkite iš manęs to brangaus vaizduotės žaislo, kad neva V. Blinkevičiūtės empatijos jausmas gali apsaugoti socialdemokratų partiją nuo visiško nususimo tautinio sąmoningumo požiūriu, patekus partijai į valdžią. Kas be ko, jeigu V. Blinkevičiūtę prie vyriausybės vairo pakeis kitas partinis bonza, valdžia taps labiau nuosekli galutinio susvetimėjimo žmonėms požiūriu, įgys linijinio nuodugnumo pobūdį.

Kita vertus, dabar jau neleisčiau sau taip tiesmukiškai kaip anksčiau, pagrįstai ar nepagrįstai užsipulti Ramūno Karbauskio, darydamas prielaidą, jog žalieji valstiečiai, pakliuvę į naujai formuojamą valdžią, įneštų čia, taip, disonuojantį, bet drauge kūrybinę vaizduotę palaikantį, verčiantį nesutapti su niveliuojančiomis tendencijomis, neleidžiantį sustabarėti iki negyvo mechanizmo prokonservatyvių vertybių kvapą, kai savo ruožtu sekant S. Skvernelio stabilios valdžios planu greičiausiai būtų pastatytas tik didingas valdžios pašlovinimo monumentas kapinėse.

P. S.

Čia toli gražu net nepradėjome pokalbio apie sudėtingus valstybės valdymo klausimus, apsiribodami tik pirmosios valstybingumo ląstelės apžvalga iš akies, dar be mikroskopo pagalbos. Tačiau toks nulinio laipsnio išryškinimas, modeliuojant temos aptarimo sąlygas, gali būti metodologiškai vaisingas ir kitais atvejais, kai, pavyzdžiui, siekdami atsakyti į verslininkų ir jiems atstovaujančių liberalų pastebėjimus, kad be verslo būtume niekas, pasiūlykime įsivaizduoti – kaip verslas galėtų būti plėtojamas be mūsų negyvenamoje Robinzono saloje?..