Kai atostogaudamas kaimo sodyboje sužinojau apie įvykius Vilniuje, negalėjau nepatikėti savivaldybės patikinimu, kad klausimas dėl atminimo lentos Kaziui Škirpai pakabinimo teisėtumo, neva nesuderinus su miesto tarnybomis, spręsis po švenčių, prasidėjus naujai darbo savaitei.
Net ir neturint jokių iliuzijų dėl kraštutinai ideologizuotos konservatorių-lefistų partijos geros valios, niekas negalėjo pagalvoti, kad valdžioje tupinti partijėlė pasielgs taip neracionaliai skubindama įvykius, tarsi būtų ištikta konvulsijų drugio, neleidžiančio išlaukti natūraliai dėl šventinių dienų susiklosčiusios pauzės. Taigi matome atvejį, kai apgailėtina nešvankaus nekantrumo demonstracija tampa svarbiau už politinį apdairumą, o pikta valia užtemdo protą.
Tačiau ar Benkunskas su savo parankiniais savivaldybėje aptariamu atveju priėmė galutinį sprendimą nieko nelaukti? Ne be pagrindo kyla įtarimas, kad anas buvo primygtinai paragintas šturmuoti įvykius jau Sekmadienį aukštesnę padėtį partijos hierarchijoje užimančių ir galimai tulžingesnių partijos bičiulių.
Kas yra tie „ gundytojai“, pastūmėję vidurinės grandies partogenezę nieko nelaukus griebtis ryžtingesnių, pralenkiančių laiką veiksmų – Juknevičienė, Šimonytė, Gabrielius Landsbergis?
Kas be ko, Rasos Juknevičienės pavardę čia pridėjau tik dėl kolorito, prisimenant, kad aną kartą sklandė bjaurūs gandai, kuriais aš nepatikėjau, jog neva tai buvusi pediatrė įtikino atsakingas tarnybas pradėti šaudyti į susirinkusią minią guminėmis kulkomis.
Kas be ko, šiandien Lietuvoje naujai išrinkta europarlamentarė yra „ nė prie ko“, taigi renkamės iš kitų variantų, nors, tiesą sakant, jokio pasirinkimo tarsi ir nėra – sakome „Šimonytė“, o turime galvoje Gabrielių Landsbergį, sakome „Gabrielius Landsbergis“, o prieš akis iškyla nepavargstanti lietuvybės niekintoja Ingrida.
Vis tik vienas svarbus dalykas per praėjusį Sekmadienį paaiškėjo, ogi tapo akivaizdu, kad G. Landsbergis gali būti siūlomas į ES Komisiją užimti kovotojo prieš atminimo lenteles, ideologinio išgryninimo ir erezijų naikintojo eurokomisaro postą.
Darbo šioje veiklos sferoje, kai nacionalistai visose šalyse jau kelia galvas ir prisimena nacionalinius didvyrius, siekia jų pagerbimo, nepritrūks, kaip atrodo, čia visados išliks galimybė užsirekomenduoti bent daužant kryžius ar draudžiant šv. Kalėdų šventimą. Tai būtų kažkas panašaus į Suslovo postą prie ES, ar ne?
Kita vertus, dirbant tokį atsakingą darbą, praverstų šiandieninės Lietuvos specialistai, pavyzdžiui, toks nepamainomas patarėjas berniukų klausimais kaip Rimvydas Valatka, Komisija – nepraleisk progos!
Kas galėtų nepatikėti, kad vienas iš Kovo 11-osios nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų yra Gabrieliaus senelis Vytautas Lansbergis. Tačiau bent man šiandien susidaro toks įspūdis, kad valstybę jie, anūkas ir senelis, jau supranta kaip namų ūkyje užaugintą triušį, kuriam dabar būtų pats laikas gyvam kailį nuvilkti, tenkinant savo smalsumą ar iš sadistinių paskatų.
Kiekvienas iš mūsų turėjo progą šį Sekmadienį pasijusti tokio triušio vietoje, kai rusiškai kalbantys žaliūkai užpuolė ir pradėjo mėsinėti atminimo lentą.
Kai galiausiai buvo pasikėsinta pavogti gyvo žmogaus sielą.
***
įvairiausių visokiausių rūšių
užverstas turgus išdarytos skerdienos
paukščiai be plunksnų iš kailiukų išvilktas triušis
užkrautos prekystalio nusiplūkusios dienos
beprasmės raudonosios triušio akys
nors sapnuojasi lankos derlingos žaliosios
aplink šmirinėja paslaugūs vagys
į batą chalatą kraujuotas rankas nusivalo žaliūkas
nemąžta daržovių krūvos ir senė budriai čia snaudžia
(užmigus laiką pro sapną piktasis gali išvogti)
perka atgijus miestietė žarnas ir perka česnakus
ant lentos išdidžiai ritinėjas svogūnas
Kur buvęs kur nebuvęs, o pas Čiuldę – kaltas, žinoma, profesorius, na dar anūkas… Nu niekaip be jų…