Moteris reikia gerbti net tada, kai baigiasi meilė! Užkeikimas tapęs niekiniu, subanalėjęs ir susidėvėjęs dėl pernelyg dažno vartojimo, ar ne? Ar drauge naiviai tikitės, kad autorius dabar prikels šią džentelmenišką tiesą iš mirties patalo, užpildydamas išsakytą tezę kokiu nors saldžiarūgščiu padažu, tarkime, užsimojęs sugraudinti visą salę, demonstruodamas neapsakomus jausmingumo turtus ? Ne, mielieji, greičiau sieksiu įtikinti, kad šią tiesą, jog moteris būtina gerbti, gali suprasti tik abstrakcijos galią turintis žmogus, kuris, iš kitos pusės, ne visados lengvai pasiduoda jausmingumo audroms. Dorovė apskritai yra ne tiek širdies dosnumo, kiek proto įtampos pagimdytas reiškinys.
Gruzinų mąstytojas Merabo Mamardašvili, komentuodamas garsiosios Sofoklio tragedijos „Karalius Edipas“ siužetą, sako, kad juslinio suvokimo neužtenka net siekiant orientuotis artimiausioje aplinkoje, net tarp savųjų. Juslinės patirties apoteoze čia ir dabar yra tas akinantis įspūdis, blyksnis, kurį kuria graži moteris, tačiau, kaip ragina minėtas autorius, privalu neužmiršti, kad moteris drauge yra (ar dar bus) kažkieno dukra, motina, jeigu norite, yra kažkieno sesuo, brangesnė broliams už akies vyzdį, taigi – tokia pat neatstojama, kokia tau yra tavo motina, dukra, sesuo. Antraip, t. y to nesupratęs, liksi tragedijos suvarpytu edipu arba Eglės žalčių karalienės brolių užkapotu antiherojumi, kitaip tariant žalio medžio žalčiu…
Netikiu, kad pasaulį išgelbės grožis, greičiau pražudys, tačiau vertėjo gyventi vien dėl to, kad kartą tave meiliai nužvelgė nepažįstama gražuolė, po to pradingusi minioje, – kurios vis dar ieškai, bet nerandi. Tai daug svarbiau net už tokias iliuzijas kaip pinigai ar karjera, tuščia šio pasaulio šlovė. Tačiau paradoksas tas, kad pažįstamos ir nepažįstamos gražuolės visų pirma renkasi pinigingus ir karjerą padariusius vyrus, ne tave, brolyti!
Moteris yra kažkas daugiau už žmogų, viršijanti visus žmogiškumo kanonus būtybė, nes moters grožis yra švaistūniškas perteklius ir prabanga, nereikalinga likimo dovana, be kurios tarsi ir galima būtų išsiversti, palaikant fizinę egzistencijos pusę. Dar daugiau, – gyvūnijos pasaulyje, ypač tarp paukščių, prasidedant meilės šokiams, spindinčio puošnumu pertekliumi privalo nustebinti patinėlis, kai patelei tąkart užtenka pabūti tik pačia savimi, t. y. paprasčiausia višta, sugebančia padėti kiaušinį, tačiau žmonijos istorijos atveju svorio centras persistumia į priešingą pusę, o pareiga būti gražiai, žinoma, labai apsunkina moters likimą.
Kita vertus, čia svarbus yra laiko faktorius – jaunystėje sutikdavau tik labai paslaugias, sugebančias aukotis, gerumu alsuojančias, labai nesavanaudiškas, natūraliu grožiu spinduliuojančias moteris, dabar gyvenimo kelyje, mano didžiai nuostabai vis dažniau pasitaiko panašių į vyrus, bet daugelį kartų pranokstančių stipriąją lytį savo per ilgą laiką išpuoselėtu gudrumu moteriškių, kartais tik ir tykančių nudžiauti kąsnelį iš dar tik truputį užsižiopsojusio arba jau galutinai sumoteriškėjusio vyriškio panosės. Kur ritasi pasaulis? Tiesą sakant, tai priklauso ne tiek nuo epochos dvasios, kiek nuo tavo paties įdedamų pastangų, vyruti, o moteris reikia gerbti net ir tokiu kraštutiniu atveju, kai vieną rytą urmu, tarsi susitarusios staiga tave nustoja mylėti (kuo neįmanoma patikėti sveiko proto vyriškiui) visos pasaulio moterys. Kaip tada pataria elgtis tikrojo džentelmeno patirtis ir garbės kodeksas?
Kai buvau dar labai jaunas, maždaug 16 metų pasipūtęs jaunuolis, vienų kaimiškų vestuvių metu labai linksmai bendravau su žymiai vyresne kvatokle mergina, kaip magnetas traukusia ne tik viliokės išvaizda, bet ir geru, linksmu charakteriui. Tuo metu dar nebuvau girdėjęs, bet dabar, prisimenant savo ankstyvosios jaunystės laikus, yra gera proga pacituoti kažkokio išminčiaus pasakytus žodžius, kad esą vyras yra įdomus tada, kai jam viskas dar prieš akis, o moteris – kai jau viską yra patyrusi.
Tai, žinoma, skamba labiau kaip teorinis postulatas nei empirinių sociologinių tyrimų išvada, o praktiškai tąsyk viskas baigėsi tuo, kad kaistant atmosferai vienos užstojusios pauzės metu, kai nežinojau kaip elgtis, kur dėti rankas ir ką toliau sakyti, buvau perklaustas – ar kartais nesu džentelmenas?
Bėgant laikui, sužinojau daug gražių poringių apie džentelmenus, pradedant paprasčiausiu etimologiniu paaiškinimu, kad džentelmenas yra kilmingas vyras. Ypač į atmintį yra įstrigęs pasakymas, kad džentelmenas, nežiūrint to, koks jis būtų nepaprastai turtingas ar kilmingas, privalo įsigyti profesiją, o tikras džentelmenas esą dirba ne dėl to, kad uždirbtų, bet jam moka todėl, kad dirbtų.
Keista, bet perskaitytos knygos ir užsidėjusi kultūrinio sluoksnio patina niekaip negali užgesinti tos neigiamos žodžio „džentelmenas“ konotacijos, kurią šiam žodžiui anąkart priskyrė truputėlį prasčiokiška gražuolė. Dar keisčiau, kad ji sugebėjo nupūsti šio žodžio karūnėlę nenaudodama jokių ironiškų intonacijų, užšifravimų, užuominų meno, o tik linksmumo sūkuryje akimirką netikėtai surimtėjusi ir ištarusi minėtą klausimą tarsi be jokio reikalo. O dabar yra kaip yra, dominuojančiu sąmonėje lieka ne etimologinis žodžio „džentelmenas“ paaiškinimas, net ne anas intriguojantis, profesijų sociologijoje atrastas žodžio apipavidalinimas, bet savavališkai primesta šiam žodžiui reikšme, kuri įstringa taip giliai, kad dabar kartais kyla pagunda nuodėmingai byloti, jog norėtųsi mirti truputėlį, tarkime, bent viena diena anksčiau nei tapsi visišku džentelmenu.
Jau visi girdėjome pasakojimus apie tai, kad, praleidęs moterį pirmą savęs pro duris, gali būti išvadintas kiaule, retrogradu ir pan., nes esą visi tokio mandagumo gestai yra neemancipuotos visuomenės palikimas. Iš tiesų, baugu užleisti damai vietą perpildytame autobuse, nes, labai tikėtina, būsi pavadintas pederastu arba dar baisiau. Taigi daug saugiau yra atsisakyti retrogradiškų džentelmeno kompleksų ir tapti feministu, t. y. žengiančiuoju koja kojon su pažangiausiais epochos judėjimais.
Žiūrint iš feministinio taško, moteris yra labiau plėšri būtybė nei vyras. Tai ypač gerai pasimato nukritus medžių lapams, išblukus paukščių plunksnoms ir įsistebeilijus į rudenėjančios motes peizažą, kai vis mažiau čia lieka maskuojamųjų spalvų. Tada labai gerai supranti, kad viską patyrusi moteris neretai tampa savanaudiškumo tanku. Tiesą sakant, šią paslaptį-nepaslaptį gerai žino visi vyrai, bet nekalba to viešai iš džentelmeniškumo sumetimų, tačiau, kaip jau susitarėme, džentelmeniškumas tėra tik sutartinė ir laikina vertybė.
Joks vyras nesugebės taip aukotis, kaip aukojasi dėl savo mylimojo ar vaiko moteris, nes aukojimosi pasija ir yra aukščiausiasis savanaudiškumas laipsnis. Tačiau pasaulio istorijoje dar nebuvo moters, kuri būtų sugebėjusi pasielgti tauriai. Taurumas – tai nesavanaudiškumas, labai susijęs su abstrahavimo galia ir principų laikymusi.
Kaip sako poetas, rodos dar neegzistavo stotys, kai greitasis su mumis išvyko. Iš tiesų, regis, dar neegzistavo darbų pasiskirstymo, kai pusamžės, viską jau patyrusios moterys, cinizmą dabar vertinančios labiau už erotinių prasmių tiražavimą, prisuokia viršininkams į ausis visokių pasakų taip kryptingai, kad sunkiausia darbų našta palieka džentelmenams, o joms tik lengvatinės išlygos kaip moterims, gležnosioms būtybėms.
Išmintingi viršininkai papratai tokiu atveju užsiantspauduoja ausis vašku, kad negirdėtų sirenų giesmių, tačiau kur tu mūsų laikais rasi išmintingą viršininką.
Tik tos jauniklės dar pluša su negirdėtu pasiaukojimu tarsi bandytų išpirkti kaltę už savo jaunystės žavesį.
Jeigu reikalaujate būti džentelmenu visados ir visur, paklausiu – ar esate pulko dama? Vienas dalykas yra kolektyvinės atsakomybės objektas, kitas – individualaus naudojimosi intrumentarijus, už kurį atsako individualus vartotojas.
Tačiau liūdniausia būna tada, kai tampame vienas kitam nereikalingi – vyras ir moterys…
