Etatinis delfi.lt rašytojas Romas Sadauska -Kvietkevičius bando mus įtikinti, kad nėra didelio reikalo žmonėms balsuoti šį sekmadienį Europarlamento (EP) rinkimuose, nes esą nuo ten priimamų sprendimų paprastų žmonių gyvenime niekas nepasikeičia, nebent pagerėja tik tų 11 laimingųjų, išrinktų į EP, materialinė padėtis.
Kaip atrodo bet man, delfi.lt skiltininkas gudrauja arba, tiksliau sakant, sukčiauja, galimai nujausdamas, kad tie jo bendraminčiai pūzrai, kurie praeitą kadenciją tik šildė vietas EP, nieko doro nenuveikdami dėl Lietuvos, nebus perrinkti.
Nekartosiu to, kas jau labai aiškiai yra aptarta viešojoje erdvėje, pažymint, kad naujosios sudėties EP spręsis ne tik apskritai Europos, bet ir nacionalinių valstybių likimas, naujosios kartos marksistams maoistams siekiant pasukti ienas Europos sąjungos griežtos centralizacijos linkme, tokiu būdu bandant priartinti europiečio gyvenimą prie sovietinio pavyzdžio, tais laikais vadinto demokratiniu centralizmu.
Kita vertus, kaip atrodo man, kalbant apie artėjančius sukrėtimus, ne paskutinės reikšmės aplinkybė yra tai, kad ES struktūros pastaraisiais metais dar labiau suintensyvino ideologinio mėšlo, šventvagiškai pavadinto žmogaus teisėmis, transportavimo apsukas, buvo forsuojamas žmogaus sąmonės nuodijimas seksualinių mažumų teisių gynimo pretekstu. Tai tikras nuodas, įvyniotas į blizgantį popierėlį, ne kitaip.
Ar sakote, kad ideologinius absurdus galima pernešti, pernelyg nenukenčiant, blogiausiu atveju susigadinant skrandį, kai tau už tikrą dalyką bando iškišti plastmasinius muliažus, jeigu savo ruožtu netikite tomis miesto legendomis, kad į ES įstaigas patarėju, kokio nors viršininko padėjėju ar kitomis pareigomis didžiausius šansus įsidarbinti turi tie nacionalinių pakraščių jaunuoliai, kurie pasižada atidirbti savo šynaskyle už suteiktą malonę.
O tai, kad dauguma iš mūsų šaiposi iš tokių ideologinių užkeikimų, dar nereiškia, jog per prievartą tiražuojami marazmai neveikia tikrovės, nepridaro tiesioginės žalos. Štai, žiūrėkite, homoseksualų teisių gynimo pretekstu yra stiprinama cenzūra, persekiojami kitą nuomonę turintys žmonės, todėl, jeigu nepasikeis ES ideologinė doktrina, tautos palaipsniui, kaip ta varlė puode, ne tik praras savo suverenitetą, bet dar taps ir totalitarizmo įkaitėmis.
Dabar prisiimta ES struktūrose ideologinė doktrina pūdo Europą iš vidaus, menkina tautų valią ir galią priešintis agresoriui, todėl, vertinant pagal pasekmes, labai tikėtina tampa hipotezė, kad neomarksizmo su nuodingu užtaisu užkratą oficialiame ES diskurse pasėjo prisidengę svetima vėliava Putino emisarai, įtrešdami marazmus gimdančią dirvą naftos doleriais.
Šis mano pasisakymas nėra politinė reklama, tačiau tuo pačiu labai aiškiai deklaruoju, – ką nesunkiai kiekvienas gali nuspėti pats, – savo didžiausios pastaraisiais metais vilties puoselėjimą, kad į EP bus išrinktas Vytautas Radžvilas.
Net didžiausi V.Radžvilo oponentai tikriausiai pripažintų, kad anas dalyvauja EP rinkimuose ne dėl noro užsitikrinti materialinę gerovę ir pelnyti kitas privilegijas, V.Radžvilui yra reikalinga EP tribūna, kovojant už teisingesnės Europos idealus ir tautos išlikimą, už tikrąsias žmogus teises.
Kaip atrodo, čia yra tas laimingas atvejis, kai žmogus turi ne tik kovingą charakterį, bet ir gerai išgaląstus ginklus.
Net ir nepuoselėjantys didelių simpatijų V.Ražvilui stebėtojai pripažįsta, kad profesorius debatuose buvo intelektualiai trimis keturiomis galvomis aukštesnis už savo konkurentus.
Todėl galima pasakyti dar ir taip, šiandien V.Radžvilas yra savo intelektinės brandos viršūnėje.
Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad V. Radžvilo patekimas i EP būtų baisios skriaudos įveikimas ir teisybės atstatymas, prisimenat, kad andai profesorius be jokio teisėto preteksto padugnių buvo išgrūstas iš Vilniaus universiteto Europos studijų katedros vedėjo posto, buvo naikinami jo skaitomi Europos studijų paskaitų kursai.
Tačiau pasukime klusimą dėl kandidato tinkamumo dar ir kitu rakursu – o kokia yra V.Radžvilo silpnoji pusė?
Kažkas iš Nacionalinio susivienijimo žmonių yra pastebėjęs, kad jų partijoje nebuvo didelių skandalų, nes pavojingus procesus suvaldė partijos pirmininkas savo geležine ranka.
Tai, žinoma, stiprybė.
O silpniausia, jeigu galima taip pasakyti, Radžvilo pusė yra tai, kad jis yra geras žmogus.
Studijų Vilnius universitete laikais gyvenau tame pačiame bendrabutyje, kur ir V.Radžvilas, vaikščiojome tais pačiais koridoriais, kartais persimesdavome vienu kitu žodelyčiu.
Kartą su savo kambarioku, kuris domėjosi filosofija ir laikė save autoritetingu filosofijos ekspertu, sutikome V. Radžvilą, sėdintį fojė su jį aplankyti iš provincijos atvykusiu žemiečiu ar klasioku. Kai mes prisėdome šalia ir pabandėme įsitraukti į pokalbį, mano bičiulis filosofijos mėgėjas uždavė „mirtiną“ klausimą – kurį iš Vakarų tradicijos filosofų galime laikyti didžiausiu visų laikų mąstytoju?
Naivuolis ir provincijos paskubėjo pareikšti, kad tokiu filosofų filosofu laikytinas yra Talis, žinote tas, kuris sakė, kad visa ko pasaulyje pradas ( archė) yra H2O. Dėl tokios savo nuomonės anas buvo išjuoktas ir suniekintas mano bičiulio, kuris savo ruožtu nurodė, kad visų laikų iškiliausiu mąstytoju yra Sokratas, kas, tarkime, yra panašu tiesą.
Tačiau čia į diskusija įsijungė V.Radžvilas, kuris savo žemiečio naudai, gindamas jo orumą, viską išvartė taip, kad filosofijos ekspertas liko su ilga nosimi.
Dažnai prisimenu šį iš pažiūros nereikšmingą nutikimą, kuris bent man įstrigo į atmintį kaip labai iškalbingas tiesos bylojimas, kai V.Radžvilas savo veiksmu parodė, kad tiesa yra didelis žmogaus draugas, bet dar didesnis draugas yra būtent draugas kaip žmogiška būtybė.
Tos pačios natūrfilosofinės tradicijos kaip ir Talis tęsėjas yra Demokritas, kuris kaip atomų teorijos kūrėjas yra laikomas mokslingiausiu antikos filosofu ir materializmo apaštalu, tas pats kuris, be visa ko kito, tvirtino ir tai, kad visa, kas yra pasaulis, yra tik žmogus.
Sakoma, kad 70 % žmogaus kūno sudaro vanduo. Taigi pabandykime įsivaizduoti, kad kitokios medžiaginės sandaros nei žmogus protinga būtybė tokio darinio kaip vanduo neatpažintų pasaulyje arba tą patį atpažintu kitame įpakavime, tarkime, kaip susietą su kita stichija neatskiriamu pavidalu.
Tačiau nė iš tolo negaliu įsivaizduoti, ką turėjo galvoje Demokritas, sakydamas, kad vienas atomas nuo kito skiriasi savo pievomis, laukais, miškais…
Taip, regis, Demokritas išsako pasaulių daugybės viename taške metafizine prasme idėją. Žinia, šis antikos filosofas tvirtino, kad pasaulių yra daug, tačiau tą „ daug” tikriausiai nereikėtų suprasti kaip vieną ant kito mechaniškai uždėtus pasaulius, panašiai kaip yra pastomas namas su daugybe aukštu. Greičiausiai anas mano, kad daugybė pasauliu pradygsta tame pačiame taške kaip skirtingų rūšinių būtybių skirtingos perspektyvas. Pasaulis, kaip atrodo, nėra kažkokia bendra smėlio dėžė skirtingų formų gyvybės ir dvasios žaidimams.
Norite pripažinkite, norite ne, įsikąskite sau į alkūnę ar nosimi palieskite sau nugarą, bet gerb. V. Radžvilas yra Lietuvos Sokratas – Tauta jau dabar tą mato. O iš Vilniaus Universiteto Europos studijų katedros vedėjo posto Profesorių išgrūdo Laisvės partijos ponas, oi, ne ponas, bet profesorius, fizikas Artūras Žukauskas, buvęs VU rektorius, su savo chebrantais. Visiems ateis laikas Dievui atsiskaityti už savo susikrautus darbus: tiki Juo žmogelis ar netiki, bet tas laikas ateis.
O gerb. Čiuldė, kaip visada, aukštumoje. Padėka!
Pasaulis tikrai nėra tik žmogus.
Suprantu, ką norite pasakyti, bet gal sutiksite su tuo, kad blusos, žmogaus ir angelo pasauliai skirias? Kaip sako I. Kantas, žmogus pasaulyje pažįsta tik tai, ką pats į tą pasaulį įneša kaip savo išankstesnio turiningumo intelektines formas?
Gerb. Jonai,
atimk žmogų iš pasaulio, kas liks? Neįžengiami brūzgynai, mat tik žmogus turi gebėjimą kurti. Nei kirminas, nei šimpanzė, nei liūtas to neturi.