Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienio grįžau į Lietuvą iš vojažo po Italiją, didesnę kelionės laiko dalį praleidęs besiblaškydamas po Romą ir jos apylinkes. Norite tikėkite, norite – ne, bet tuo metu manęs Lietuvoje niekas nepasigedo, gyvenimas čia tekėjo įprasta vaga, dėl mano nebuvimo prigimtinėje vietoje niekas pernelyg nenukentėjo. Keista, ar ne?
Per kelias prabėgusias dienas tėvynėje jau pradėjo susigulėti įspūdžiai, leidžiantys droviai pabandyti atsakyti į klausimą – kokia vis dėlto yra tos Romos milžiniškos sugestijos paslaptis?
Ne pro šalį butų paklausti dar ir kitaip – kas Romą daro neprastai gyvu, užburiančiu vaizduotę miestu?
Žinoma, kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau bent man pasirodė, kad šis miestas yra nepaprastai gyvas, paradoksaliai tariant, pirmiausiai dėl visų akiratyje atvertos pulsuojančios miesto senovės.
Noriu paliudyti, kad Koliziejus ten vis dar tebestovi, nežiūrint nieko. Tačiau šių eilučių autoriaus dėmesį nevalingai traukė net ne didingai stovintys, jau seniai restauruoti ar tik pradėti restauruoti pastatai, o atkasti, bet palikti nesutvarkyti senosios Romos griuvėsiai, – aptrupėjusios kolonos, marmuro luitai, skulptūrų fragmentai, – jeigu norite, antikinės Romos liekanos, neprikeltos naujam gyvenimui, o paliktos voliotis ant žemės tuo pavidalu, kaip buvo atrastos.
Man atrodė, kad nulipus čia jau rankų pirštų galiukais yra galima paliesti senovės Romos šaknis. o vaizduotė nekantravo savo rizika sudėlioti tuos fragmentus kaip savotiškas lego kaladėles į vieną visumą.
Galbūt tai yra tik kraštutinai subjektyvus įspūdis, tačiau man visą laiką vaidenosi, kad dabartinės Romos municipaliteto išminčiai visomis išgalėmis siekia nuslėpti, vienaip ar kitais užmaskuoti tai, kad šiandien Roma, be visa ko kito, yra globalus miestas, gerai suprasdami, kad pasauliui Romos miestas yra įdomus ne tuo, kuo jis yra panašus į kitus miestus, o būtent dėl savo unikalumo, nepakartojamo savitumo.
Jau esu rašęs, kad Vytautas Sinica, nusprendęs dalyvauti rinkimuose į Vilniaus mero postą, mane labai nustebino ar net apstulbino savo dalykiškumu, sugebėjimu įsigilinti į smulkiausias technines miesto gyvenimo detales.
Tikriausiai mums net sunku būtų įsivaizduoti, kiek dėl to reikėjo paplušėti humanitarui, pačiam siekiančiam apčiuopti reikalo esmę, taip pat konsultuojantis su specialistais. Tačiau atsitiko taip, kad novatoriškos V.Sinicos idėjos dėl miesto gyvenimo techninio pertvarkymo greitai buvo pasigautos kitų pretendentų ir nuvalkiotos iki neatpažįstamumo.
Įsivaizduoju, kaip dabar skaudu yra tam pačiam V.Sinicai, kai šviežios jo idėjos net dėl gatvių pertvarkymo ar naujų miesto plėtros planavimo architektūrinių postūmių dėl begalinio kitų pretendentų beždžioniavimo pagal V.Sinicos pavyzdį yra paverčiamos banalybėmis, nežiūrint to, kad toks idėjų sudėvėjimas iki skutų neužginčija jų reikalingumo. (Jeigu leisite, truputėlį nukrypdamas į šalį pastebėsiu, kad, kaip atrodo, interneto laikais intelektinė vagystė yra laikoma už normą, kai tarsi jau nedraudžiama pasisavinti viską, kas blogai čia yra padėta. Labai juokingas pavyzdys iš kitos operos, kai profesionalūs, uždirbantys pinigus iš humoristinių tekstų rašymo žmonių juokintojai, nepraleidžia nė mažiausios progos nugvelbti net pusėtiną kalambūrą iš menkiau žinomo autoriaus teksto, jeigu tik toks tekstas patenka į interneto lankas, tarsi internetas būtų šiukšlynas, kur nutūpusiam varnui ant kupsto visko galima laisvai prisirankioti. Tačiau vagystė yra vagystė net ir informacinių technologijų laikais.)
Todėl šįkart į V.Sinicos kandidatūros perspektyvumą leiskite pasižiūrėti dar ir kitu rakursu, keliant klausimą – kas jį kaip pretendentą į Vilniaus mero postą daro nepasiekiamą pamėgdžiojimui, neprieinamą kopijavimui, jeigu būtų galima taip pasakyti, nepamėgdžiojimabiliu.
Be jokios abejonės, iš visų 16 pretendentų V.Sinica išsiskiria labiausiai ryškiai tuo, kad jis pretenduoja tapti Vilniaus būtent kaip Lietuvos sostinės meru, tokia, kaip atrodo, yra jo kelrodė žvaigždė. Ta proga pusiau juokais, pusiau rimtai pasakysiu, kad visiems išeitų į naudą, jeigu Vilniaus miesto mero rinkimuose, įvertinat šio miesto kaip Lietuvos sostinės statusą, viena ar kita tarpine forma galėtų dalyvauti visi šalies gyventojai, pavyzdžiui išrinkdami rinkikus, įgaliotus tiesiogiai dalyvauti Vilniaus mero rinkimuose (jau perskaitę parašytą sakinį supratau, kad pateikiau šį pasiūlymą greičiau juokais nei rimtai).
Debatų delfi.lt transliacijos metu su Liberalų sąjūdžio kandidate Egle Radvile V.Sinica tokį savo užsiangažavimą sostinės idėjai labai aiškiai įvardijo, primesdamas kolegei diskusiją apie tai – kas yra Vilnius kaip Lietuvos sostinė?
Kaip žinome, E.Radvilė nedvejodama atsakė, kad Vilnių sostine daro jo globalumas, t. y. jo visuotinis supanašėjimas ir savitumo ištrynimas, savo ruožtu V.Sinica šiuo klausimu, labai švelniai tariant, turi truputėlį kitokią nuomonę, ar ne?
Dėl to net nėra jokio reikalo smulkintis, nes tai būtų veržimasi pro atviras duris…
Redakcijos prierašas:
Tai reikėtų laikyti politine reklama
Išmintingos mintys apie Romą ir Vilnių.
Pasidalinkit „navaru”…