Anais laikais kažkokiame žurnale, pasirodančiame kas mėnesį, beveik metus tęsėsi pagyvinusi to meto nuobodų peizažą diskusija tokiu kebliu klausimu: kada reikėtų pradėti lytinius santykius – dar iki vestuvių ar tik po santuokos įteisinimo tarybiniame metrikacijos skyriuje?
Tikriausiai tai buvo žurnalas „Tarybinė moteris“, kurį prenumeravo, bet neskaitydavo dėl neturėjimo laiko per darbų krūvą mama, o pavartydavo jos sūnus, kuris savo ruožtu skaitydavo viską, kas tik papuola po ranka – knygas, žurnalus, visus laikraščius, įrengimų vartojimo instrukcijas, vaistų receptus, įvardijimus prekių etiketėse, tarpuvartėse iškabintus sovietinius šūkius ir lozungus, užrašus viešuosiuose tualetuose, net svetimus laiškus.
Buvau 8 metų, dar nevedęs, todėl diskusijos faktą prisimenu, bet negaliu tvirtinti, dabar daug ką matydamas jau tarsi pro rūką, kad pats būčiau dalyvavęs pasisakymuose, pareikšdamas savo atskirąją nuomone. Tačiau nuo to laiko jaučiu ypatingą potraukį, peraugantį į virpulį, diskusijoms, ypač kai savo nuomonę išsako dailioji lytis, buvę policininkai ar socialdemokratai.
Todėl nesunku būtų nuspėti net prašaliečiui, kad niekaip negalėjau nuleisti negirdomis, neatkreipdamas dėmesio į užvirusias diskusijas, mūsų dienų klausimų klausimo – kas tai yra kaip tokia (taip skamba vadinamojo esmė klausimo formuluotė, gr. to ti estin) penktoji kolona Lietuvoje ir kaip ji veikia? Dar praeitą kartą bandžiau šį klausimą apeiti juokais, tačiau, ilgiau negalėdamas kentėti, taip baisiai užspaudęs savo nuomonę, toliau atkreipsiu dėmesį į kelias neabejotinai rimtas šios temos prielaidas ir pasekmes.
Jeigu šiandien tikriausiai kol kas dar nepavyks pateikti aptariamo reiškinio esmės galutinio apibrėžimo, vis dėlto reikėtų pradėti nuo tokio paradigminio pavyzdžio, kuris leistų pasistūmėti temos aptarime esmės požiūriu.
Ogi, iš tiesų, jeigu esame nusiteikę diskutuoti šia tema realistiškai, pirmiausiai reikėtų pirštu parodyti į penktosios kolonos nuveiktus arba nenuveiktus, bet, tarkime, suplanuotus darbus, neapsiribojant tik amorfišku kalbėjimu, nutaikytu į oponento pažeminimą, ar ne?
Kaip atrodo bent man, penktosios kolonos veikimo nepriklausomoje Kovo 11-osios Lietuvoje reljefiškiausias pavyzdys yra tai, kad mums nebuvo leista arba, dar tiksliau tariant, mes patys sau neleidome pasistatyti AE nepriklausomybę iškovojusioje ir tarsi turinčioje teisę laisvai pasirinkti, veikti pagal savo interesus šalyje.
Dabar nesiruošiu dar kartą kalbėti apie tai, kodėl mums tokia AE buvo reikalinga kaip aukštikalnių oras džiovininkui ir kas galiausiai pastojo kelią į sėkmę – šiuo klausimu esu parašęs krūvą straipsnių, jeigu neklystu, jau paskutinio iš jų antraštė „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine?“, kaip matome, yra užrašyta su apibendrinančią intonacija.
Šis AE nepastatymo pavyzdys temos plėtotėje yra vertas išskirtinio dėmesio kaip primygtinai parodantis, kad penktosios kolonos veikimu turėtume vadinti ne kokias nors smulkias intrigėles ar menko poveikio atskirų politikų išdavystes, o greičiau tą atvejį, kai neteisingai nurodyta kryptimi pajuda didelės žmonių masės arba, dar aiškiau tariant, kai sugundytos vaizduotės tauta didele dalimi pradeda veikti prieš save pačią.
AE nepastatymo istorijoje mūsų didžiausiems priešams sėkmę lėmė nebūtinai jų smulkmeniškai surašytos instrukcijos, kurių kažkas, tarkime, tautos išdavikai laikėsi paraidžiui, o tokių lobistų Lietuvoje kaip Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkų ar atsinaujinančios energetikos vystytojų, kurie nebūtinai netilpo savo kailyje, norėdami kuo greičiau parduoti Tėvynę, interesai, didele dalimi sutapę su priešiškos pusės interesais ir prasilenkę su tautos interesais.
Tačiau aptariamu atveju būtent jie ir tapo penktosios kolonos varomąja jėga, nes bandė mums įpiršti klaidinantį tautos interesų įsivaizdavimą, taigi, pasitarnavo priešui, nacionalinio saugumo reikalų suprastėjimui, toli gražu ne tautos gerovei. Pastebėjau dar ir tokią aplinkybę (apie kurią kitą karą dar tikriausia turėsime progą pakalbėti plačiau), kad taip, kaip čia dabar buvo pažymėta keliais punktyrais, suprantama penktoji kolona, siekdama masyvumo, – dėl kurio ji ir yra vadinama kolona, nepavadinus kol kas tokio darinio kolosu, – yra linkusi rekrūtizuoti pilietinės vaizduotės išteklius, melagingiems tikslams pasinaudodama pilietinės sąmonės jautrumu ir lakią vaizduote. Jeigu norite, pasakysiu kažką panašaus į apibrėžimą, kad be pilietinės visuomenės polinkio analizės rūpesčius perleisti kažkam kitam, sau pasiliekant įsiaudrinusios vaizduotės siautulingumą, penktoji kolona nepajudėtų iš vietos.
Kaip atrodo bent man, šiandien būtent penktosios kolonos pastangomis politinė darbotvarkė yra lenkiama prie to, kad, trumpai drūtai tariant, būtų išviešinti prisipažinusiųjų KGB bendradarbių sąrašai, nors galima pasakyti dar ir taip, kad mus vėl bando sugundyti penktosios kolonos gašlieji…
Visgi, kodėl šių eilučių autorius taip rūpinasi neteisiųjų likimais, ar tai nėra, švelniai tariant, įtartina?
Greitai atsakysiu ir į šį klausimą, o kol leiskite pakaitinti jums vaizduotę, mieli bičiuliai!
