Žurnalistė Rita Miliūtė man yra kritusi į akį ir patinka, be visa ko kito, dar ir dėl to, kad jai kartas nuo karto pavyksta atrasti ir išpakuoti arba, kaip dabar sakoma, dekonstruoti neįtikėtinas kvailybes. Pavyzdžiui, praeitą kartą ji prajuokino publiką, atkreipusi dėmesį, kad ne viską iš eilės tinka vadinti kontraceptinėmis priemonėmis, o neseniai privertė kvatotis, išknisusi socialiniuose tinkluose įrašą, kur moteris giriasi, kad josios žąsis moka plaukioti.
Kita vertus, džiaugiuosi reta proga pasakyti komplimentą žurnalistei, neabejotinai išpažįstančiai kitas vertybes nei aš pats, dėl to, kad anosios mąstysena, kaip atrodo, nėra tokia automatinė (atkreipia dėmesį į nesueinančius galus) kaip naujosios kartos didžiosios daugumos žurnalistų, kurie nesusimąstydami, ogi visiškai kaip tinklinės papūgos kartoja leftistų primestus lozungus apie tai, kad jų oponentai yra kraštutiniai dešinieji, populistai ir radikalai.
Ar galime pavadinti žąsį radikale, populiste ar ekstremiste dėl to, kad šis paukštis moka ir mėgsta plaukioti, a?
Taigi tai, ką jie vadina kraštutinės dešinės populistais, yra žmonės, kurie savo gyvenimuose psichologiškai yra įsikabinę į normalumo estetiką ir etiką, o politikoje ir ideologijoje yra ne prieš tai, kad normalumui būtų suteiktas normatyvumo pobūdis arba mūsų laikais bent už tai, kad normalumas būtų toleruojamas ne mažiau nei nenormalumai.
Kas be ko, bėgant laikui, keičiasi net tik mados ir įpročiai, bet didesne ar mažesne dalimi gali pakisti taip pat ir normalumo kaip tam tikro veiklos, mąstymo ir elgsenos sektino pavyzdžio supratimas.
Kai daugumos įsivaizdavimai apie normalumą tampa pernelyg represyvūs, ribojantys individualumo raišką, socialinio maišto ir demonstratyvaus neprisitaikymo subkultūros atsiradimas pagimdo estetiškai ir etiškai parsmingą „baltosios varnos“ fenomeną, ar ne?
Tačiau kultūrinių maištautojų fenomeno atpažinimo atveju metaforiškai kalbame tik apie paukščio spalvos pakeitimą, o ne apie rūšinį tikrovės apmainymą, kaip jau ontologiškai atsitinka mūsų laikais, kai yra užsimota pakeisti žmogaus prigimtį, dekonstruoti žmogaus idėją, patį žmogiškumą, užginčyti normalumą iš principo, peržengti antropologinę paradigmą, grindžiamą transcendencijos idėja.
Tai yra mūsų laikų ethos ir pathos, tačiau ta linkme buvo pajudėta tikriausiai dar anksčiau, tarkime, dar Renesanso laikais, kai buvo pabandyta ištrinti transcendencijos ribą, be visa ko kito, užtvenkiančią žmogaus žmogiškumą.
F. Nietzsche tokį peržengimą (transcendencijos ribos transcendentavimą?) sukonkretina pasiūlydamas antžmogio idėją, F. Dostojevskis kliedėdamas apie visažmogį, K. Marksas pateikdamas logiškai subalansuotą, bet tuščiavidurę žmogaus-klasės konstrukciją, F. Kafka konstrukcinį nusiteikimą ta linkme pabandydamas suintensyvinti žmogaus-vabzdžio vaizdiniu.
Mūsų laikų savitumą, įsibėgėjus ta linkme, liudija tai, kad žmogiškumo dekonstrukcija pasiekė tą ribą, kai siekiama dekonstruoti net žmogaus lytinį tapatumą, kartais net žmogaus pasąmonę bandant užprogramuoti taip, kad meilė atrodytų kaip baisus anachronizmas, drauge skatinant panieką visam tam, kas žada atsinaujinimą – tėvystei, motinystei, šeimai, vaikystei…
Kita vertus, kalbant apie paukščius, ne pro šalį bus pastebėti, kad dauguma ne-dekonstruotų Lietuvos žmonių labai gerai supranta, kad tariama konservatorių pergalė EP rinkimuose yra gulbės giesmė, ne daugiau.
Praeitą kartą užsiminiau, kad kažkada žąsys išgelbėjo Romą, šiandien jau nesunku įsivaizduoti, jog gulbės, tie riebūs ir tingūs paukščiai, anksčiau ar vėliau pražudys kitą imperiją…