Pirma dalis ČIA
Nemanau, kad toks žiūrėjimas į Kauną iš atvykėlio perspektyvos gali būti prilygintas būtybės, atskridusios iš kitos planetos, įsistebeilyjimui į keistus mūsų gyvenimo pavyzdžius kaip į niekados nematytą neregėtą daiktą, jos žiūrėjimui į mūsų gyvenimą kaip į akimis ryjamą spektaklį. Kažkokį supratimą apie Kauną mes įgyjame dar su motinos pienu, ar ne?
Tačiau, kaip atrodo, tik atvykėliui iš kito kaimo gali pavykti pastebėti, kad Kaunas yra dvipusis miestas, su dalykine ir nedalykine savojo gyvenimo ritmika. Taip pat atrodo, kad Kauno miesto tokio susidvigubinimo senieji gyventojai autochtonai, įaugę į mikrorajonų betoną, papratai nepastebi arba pražiūri pro akis.
Būčiau linkęs manyti, kad kaip tik dalykinis Kaunas teikia pretekstą atsirasti visiems stereotipams apie šį miestą, ar tai būtų išpūstas pasakojimas apie čia viską užvaldžiusią verslininkystės dvasią, ar baigianti pasimiršti legenda apie Kauną kaip konservatorių tvirtovę, ar visiškai teisėta šiandieninės dalykų padėties konstatacija, kad Kaunas keičiasi akyse, atnaujindamas savo infrastruktūrą su kituose Lietuvos miestuose neįsivaizduojamu pagreičiu. Tas pats dalykinis Kaunas labai sėkmingai įgyvendina tokius projektus, kurie Vilniuje paprastai užstringa arba net yra piktybiškai sužlugdomi (nacionalinio stadiono statyba, Vyčio įpaminklinimas ir kt.).
Kas be ko, būtent mokslo ir verslo elitas, žinomi mieste politikai visų pirma atstovauja dalykiniam Kaunui.
Tačiau skaitytojas tikriausiai jau nekantrauja klausdamas – o kur pasislėpęs tūno tas nedalykinis Kaunas, kokia yra jo konfigūracija?
Ar dalykinė ir nedalykinė Kauno pusės papildo viena kitą kaip diena ir naktis, pabandant įsivaizduoti, kad dalykinio Kauno gyvenimas verda dienos šviesoje, o, užslinkus sutemoms, nedalykinėje pusėje išlenda kažkokie neatpažįstami gaivalai, prisidengę tamsa šmėžuoja paslaptingi šešėliai?
O gal nedalykinį Kauną įprasmina, tokiam Kaunui diriguoja kūrybinė miesto inteligentija, įsikūrusi šalia arba net kitoje kelio pusėje nei daug gausesnės miesto techninės inteligentijos pajėgos.
Kaip atrodo bent man, Kauno miesto rašytojai ir poetai atstovauja dalykiniam pasauliui ypatingai akcentuota žodžio „dalykiškumas“ reikšme, vienijami griežtos priklausomybės saitų Rašytojų sąjungos organizacijoje. Jeigu leistumėte man nurodyti paralelę, sakyčiau, kad Kaune tarp rašytojų kultivuojama priklausomybė Rašytojų sąjungai pagal griežtumą gali būti prilyginta nebent tik bolševikų partijos kadaise išpuoselėtam priklausomybės griežtumo mentalitetui. Tačiau tokia priklausomybė tikriausiai apsimoka, yra suvokiama kaip prestižinė priklausomybė.
Ta pačia proga pastebėsiu, kad Kaune paprastai kiekvienais metais prasidedantis Poezijos pavasaris, net ir perkeltas į Maironio sodelį, jau toli gražu neprimena bažnytkaimiuose vykstančių atlaidų su jų didingai pakylėta nuotaika, atsirandančios iš rimties ir džiugesio susimaišymo. Kitaip tariant, Kaune užgimę Poezijos pavasariai jau seniai nebeteikia nuodėmių atleidimo ir negelbsti sielos.
Kitas klausimas, ar turiu teisę dabar kažką vapėti apie Kauną, jeigu dorai nepažįstu net jo gatvių išsidėstymo, apribodamas savo išvykas iš esmė tik į Laisvės alėją ir pėdinimu šaligatvyje pramintu takeliu iki darbovietės. Tokios nuodėmės tikriausiai nepateisina net tai, kad neturiu vairuotojo teisių, taigi – ne tik noro, bet ir galimybės maltis po miestą automobiliu.
(Sunku net apsakyti, kokį nesmagumą esu patyręs ne kartą, kai prie manęs, tipenančio šaligatviu, sustoja automobilis ir vairuotojas, persisvėręs pro atvirą langą, klausia kelio, bet aš negaliu, nežinodamas miesto išsidėstymo pavadinimų ir beviltiškai skėsčiodamas rankomis, nurodyti, kur ta ar kita gatvė yra, esti, buvoja. Vairuotojai dažnai nuvažiuodavo labai pikti, palaikę mane nemandagiu žmogumi. Todėl kartą, kai, išlipę iš mašinos vyras ir žmona, paklausė kelio į Zoologijos sodą, o aš, žinodamas tiksliai šio lankytino objekto dislokacijos vietą, pradėjau jiems apie tai pasakoti su tokia ilgai užspaustos, bet dabar atsilaisvinusios spyruoklės energija, įgijusia nesveiko entuziazmo formą, kad miesto svečiai baisiai persigando ir sušokę į automobilį nurūko šviesos greičiu.)
Tačiau, kaip jau esu užsiminęs anksčiau, neprisirišusiam prie miesto mikrorajonų ir konkrečių gatvių žmogui, lengviau būna tiesiogiai prisirišti prie miesto idėjos, jo legendos.
Kaip atrodo bent man, nedalykinio Kauno gelmę formuoja tai, kad miestas yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genialaus kūrybinio palikimo sergėtojas, jo vizijų bankas.
Kaip sako Aristotelis, daiktas įgyja tikrąjį tobulumą tada, kai jis užima savo prigimtinę vietą. Kaunas, kaip atrodo, neabejotinai yra M.K. Čiurlionio paveikslų prigimtinė vieta, nežiūrint to, kokiame pasaulio pakraštyje jie buvo nutapyti.
Kas galėtų paneigti, kad Kaunas, be visa ko kito, yra M.K Čiurlionio vizijų materializacija su pridėtiniu sąlyginai savarankiško egzistavimo turiniu, pradedant „Karalių pasaka“, vaizduojančia nutūpusį karalių delnuose Kauno embrioną…
