Edvardas Čiuldė. Žvairosios Velykos

Netyčia aptikau savo straipsnelį, publikuotą lygiai prieš 10 metų, likus kelioms dienoms iki Velykų, pavadinimu „Žiauriosios Velykos“. Taigi šiandien jau yra proga paklausti bent savęs – kas pasikeitė per prabėgusį laiką, kaip būtų galima pavadinti šiųmetines Velykas, kai žiaurumų toli gražu nesumažėjo, bet padaugėjo iki tokio lygio, kai jau nebetelpa net žmogaus, iš saugaus atstumo stebinčio įvykius, vaizduotėje, nekalbant apie neapsakomas kančias tiesiogiai patyrusius žmones?

Kas be ko, pritaikydami situacijai sąlyginius pavadinimus, turime galvoje ne niekados nesikeičiančius, tapačius Šventų Velykų slėpinius, o tai – kaip pasaulis pasitinka Didžiąją misteriją žemiškajame laike, kai ir čia galime puoselėti nedrąsią viltį, kad bent Velykų dienomis nebus žudomi civiliai žmonės, vaikai ir moterys.

Velykų šurmulyje kartais prisimiršta, kad, be visa ko kito, Didžiojoje Savaitėje minime ir žiauriausią dieną žmonijos istorijoje, kai prie kryžiaus buvo prikaltas ir nukankintas Jėzus Kristus.

Dievas po to prisikėlė iš numirusiųjų ir Tiesa nugalėjo.

Tačiau bent aš, mieli bičiuliai, negaliu atsikratyti pasalūniškos minties, kad žiaurumas niekur iš pasaulio nedingo, todėl prašau mane perkalbėti, jeigu nebijote susitepti rankų, šios baisios erezijos atsižadėjimo ir vilties apturėjimo linkme.

Dabar prisiminiau epizodą iš kažkada skaitytų misionieriaus užrašų, pasakojantį – kaip laukiniams skelbdamas katekizmo tiesas pamokslininkas iš pradžių susidūrė su jokių emocijų neparodančia tylos sieną ir kaip tie patys laukiniai puolė klykauti iš džiaugsmo ir garsiai kvatotis, išgirdę istoriją apie Dievo nukankinimą ant kryžiaus.

O dabar, artėjančios Didžiosios misterijos proga pabandykime pažiūrėti tiesai į akis, nežvairuodami kažkur pašaliais, atsakant į klausimą – ar mes daug skiriamės nuo tų laukinių, jeigu nesugebame sustabdyti žudynių net Velykų proga?

Daug nemoralizuojant, vis tik sunku nuslėpti kartėlį, kad buvo praleista tokia gera proga, kai katalikų ir stačiatikių Velykos sutampa pagal datą, ar ne?

Štai bent man nesunku įsivaizduoti, kad dideliu krikščioniu besidedantis Putinas tarp saviškių klykauja iš džiaugsmo, kad jam pavyko išdurti Trumpą, kuris savo ruožtu pūtėsi prieš visą pasaulį kaip galintis sustabdyti žudynes iki Velykų herojus, vienintelis toks.

Ar Trampas išties yra toks kvailas, kad jį aplink pirštą gali apvynioti tikrai ne proto bokštas Vovka nuodytojas?

Mano šalies haliucinogenais primaitintoje žiniasklaidoje forsuotai kurpiamas Trampo kaip baisaus kvailio įvaizdis, sąmoningai blokuojant informaciją apie dabartinio JAV prezidento per 100 dienų nuveiktus Heraklio darbus ir iniciatyvas vidaus politikoje kopiant genderistinės baisuomenės prigamintą mėšlą, tik paskutinėmis dienomis į TV eterį mūsų padangėje prasprūdus negatyviai interpretuojamam faktui apie tai, kad JAV administracija sustabdė milijardines investicijas universitetams, tapusiems antisemitizmo veisyklomis.

Ne toks jis kvailas, bent jau žiūrint iš „Amerika pirmiausiai“ taško, anas yra ir pakeldamas muitus įvežamoms prekėms bei pasiuntęs Kiniją į nokdauną.

Kita vertus, jeigu Trampas nėra toks kvailys, kaip mums kažkas bando įpiršti jo įsivaizdavimą, anas tikriausiai yra beviltiškas bailys, taip neryžtingai trypčiodamas, maustomas Putino, a?

Tiesą sakant, nežinau kur padėti iš gėdos akis, pradedu į visas puses žvairuoti, girdėdamas Trumpą sakant, kad neva Zelenskis yra kalčiausias dėl karo pradėjimo, kaip šalies vadovas, nesugebėjęs atkalbėti ukrainiečių nuo pasipriešinimo daug skaitlingesniam agresoriui. Taigi, jeigu mes bent mažute dalimi patikėtume Trampo svarstymų logika, privalėtume iš anksto pasiduoti didžiausiam savo priešui, sudėdami savo ginklus prie skeltanagių kanopų.

Kartais šiandien sakoma, kad dabar jau ne taikos Ukrainoje klausimas Trampui yra svarbiausias dalykas, jo neva laukia didesni uždaviniai ir jam nėra laiko užklimpti ties kažkokia Ukraina. Kažin kažin… Kaip atrodo bent man, būtent Ukrainos apginamumas ir šios šalies suvereniteto išsaugojimas tapo svarbiausiu Trampo gyvenimo uždaviniu ir politinės veiklos sėkmingumo kriterijumi tokiu laipsniu, kad jam, nesugebėjus pažaboti Putino, visi jo kaip tikrai neordinarinio prezidento nuopelnai istorijoje užsimirš ir galiausiai iš jo asmenybės legendos liks tik didžiausiojo nevykėlio prezidento poste atmintis. Jeigu Trampas to nesupranta, galimai anas iš tiesų yra ne tik bailys, bet ir kvailys.

Kad ir kaip ten būtų, dabar jau galvoju, kad andai pasikėsinimas į Trampą nepavyko dėl mechaninių priežasčių, kai kulka buvo žvaira ar šaulys nepatyręs, taigi greičiau buvo laimingas atsitiktinumas arba angelo sargo triūso rezultatas, o ne tiesioginis Dievo malonės ar pasirinkimo liudijimas. Bet kokiu atveju dėkojame Dievui, kad žmogus liko gyvas ir sveikas ir prašome, artėjant šventoms Velykoms, kad tas pats angelas sargas apšviestų protą Trampui…