Visi sako, kad karo nenori… Bet paskui karo dalyviams stato paminklus. Visi sako… Bet kodėl tai dažnai sako, kad nekariauti neįmanoma.
Išties karus sukelia ir juos vykdo žmonės, o ne kažkokios anoniminės gamtos ar antgamtinės jėgos, atsirandančios prieš žmogaus valią. Sprendimas eiti į karą ne tik racionalus, bet ir labai emocionalus. Valstybių ir bendruomenių lyderiai įtikina žmones, kad čia ir dabar yra prasmė aukotis ir kentėti dėl idealų.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo aišku, kad galingųjų šalių vadovai didelio karo nenorėjo. Korespondencija tarp vokiečių kaizerio Wilhelmo ir jo giminaičio caro Nikalojaus II rodo, kad abu stengėsi sulaikyti austrus ir serbus nuo karo veiksmų. Tačiau didesne dalimi valdovų ego ar savitas garbės ir patriotizmo supratimas, o gal ir patarėjų mąstysena stūmė juos karinių, o ne diplomatinių sprendimų link.
Operacija Barbarossa, 1941 metais vykdyta prieš Sovietų Sąjungą, kilo iš noro ne nugalėti Rusiją, bet ją priversti paklusti Hitlerio globalaus pasaulio pertvarkymo planui ir pažaboti komunizmą. Reikėjo ne ilgo karo, o greito apsisprendimo Maskvoje. Stalinas gi sugebėjo karo atvejui sukurti Motinos-Rusijos įvaizdį, kuris veikė stipriau nei komunizmo sistemos gynimo poreikis. Tad nacizmo karas prieš komunizmą virto Vokietijos karu su Rusija.
Hitleris glorifikavo savąją rasę, bet Motinos-Vokietijos įvaizdžio taip ir nesukūrė, o didžiojo fiurerio vokiečiai galiausiai ir nebegynė. Fiureris nepakilo iki Motinos-Tėvynės, nepaisant didelio noro ir arogancijos. Kuri tauta – vokiečiai ar rusai dėl liguistų savo vadų sprendimų nukentėjo labiau, galima ilgai diskutuoti, tačiau faktas, kad visas kančias ir praradimus nulėmė ne kokie ekonominiai išskaičiavimai, o paranoiškos emocijos pradžioje dalintis Lenkiją ir Europą, o paskui viena kitą.
Emocingai pradėtas ir tęstas Korėjos karas. 1950 metų vasarą Šiaurės Korėjos vadovybė nusprendė suvienyti šalį “išvadavimo karu”, tačiau amerikiečiai sureagavo pernelyg skausmingai ir išnaudojo Jungtines Tautas, kad ši savo sprendimais taptų jau nebe neutraliu arbitru, bet kariaujančia puse. Šiaurės Korėjos agresija ir pernelyg karingas Jungtinių Tautų atsakas sukėlė karą, kuriame tiesiog nebegalėjo rastis aiškaus laimėtojo. Prasidėjo ilga sekinanti kova su daugybe aukų ir beveik nuliniu rezultatu. Karo stovis tebesitęsia iki šios dienos, o šiandien jis stiprinamas aiškiu Šiaurės Korėjos branduoliniu šantažu.
Vietnamo kare net penki JAV prezidentai savo sprendimais klampino šalį į pavojingą avantiūrą. Neįvertino Azijos realijų, nepasimokė iš prancūzų pralaimėjimų tame pačiame Vietname, pavertė JAV dalyvavimą Vietname iš politinės-diplomatinio proceso į tikrą karą, kuriame norėjosi pasiekti karinę pergalę tuo tarpu iš tikro reikėjo ne karinio, o politinio sprendimo. Karas galiausiai buvo pralaimėtas.
Jugoslavijoje tik Tito asmenybė saugojo vienoje vietoje visą tautų ir tikėjimų mišinį, kuris valstybės vadovui mirus, išsigimė į karą. Serbų, tokių kaip Miloševičius ir Karadičius pastangos galiausiai sukėlė serbų karą prieš visus likusius. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų agresorius patyrė nesėkmę, tačiau didele visuomenės kančių kaina.
Indijos ir Pakistano santykiai – tai nesibaigiantis konfliktas tarp musulmonų ir induistų, konfliktas, kurio negalima išspręsti vien geografiniu žemėlapio perbraižymu. Tai karas ne dėl susitarimo ar visuomenės norų patenkinimo bet karas dėl pergalės, tik pergalė yra sprendimas, o kadangi ji, esant dabartinei jėgų sanklodai, negalima, negalimas ir sprendimas. Nė vienos pusės lyderiai neparodo pakankamai tikėtino noro tartis ir nekariauti. Tai kas rodoma yra veikiau „rodymas“, o ne tikros intencijos. Abi šalys, turinčios tam tikrą branduolinį potencialą, veikiau provokuoja karą, o ne siūlo branduolinį atgrasinimą. Galiausiai viskas suvedama į „nulinės sumos“ žaidimą – galimas tik vienų laimėjimas kitų pralaimėjimo sąskaita, abipusis laimėjimas nenumatomas.
Vidurio Rytų politinė situacija anksčiau taip pat priminė „nulinės sumos“ žaidimą: kiekvienas turėjo žinoti, kas yra jo „geriečiai“ ir kas „blogiečiai“. Modernųjį karą visą laiką laimėdavo žydai, tad arabai natūraliai suprato, kad toks karas, su aiškiais savaisiais ir priešininkais jiems nieko gero neduos. Žymiai efektyvesnis yra karinis-politinis chaosas su „išblukusiomis“ ribomis tarp civilių ir kovotojų.
Saddamas Husseinas ne kartą vedė savo tautą į karus, kuriuose, tiesa sakant, didelių dividendų negavo. Musulmonų karas su musulmonais (Irakas-Iranas, bei Irakas-Kuveitas), karas prieš kurdus, galiausiai pralaimėjimai Jungtinių Tautų remiamai koalicijai – tai tikrai gėdingi karai, nors sukelti su didele nacionalinio pasididžiavimo pompa. Net 2003 metais, turėjęs galimybę taikiai pasitraukti, Saddamas pasirinko karo galimybę, kuri virto ir šiandien nesibaigusia krize.
Rusai Afganistano karą pradėjo kaip „techninį perversmą“ ignoruodami galimybę, kad Afganai gins ne konkrečius valdžioje esančius asmenis, bet savąjį tikėjimą. Jų tikėjimo pranašumas galiausiai lėmė ir techninę pergalę. Čečėnijoje pasiekta techninė pergalė prieš „nenaudėlius“. Moralinė taip pat? Vargu.
Galima tęsti ir tęsti… Ir įsitikinti, kad karas – ne technikos reikalas, jis kyla iš širdies.
