Ėjimas tarnystės LGBT link

Danutė Šepetytė

Politologas Marius KUNDROTAS yra ne pirmas ir tikrai ne paskutinis, kuriam iškelta byla už homoseksualą įžeidusią pastabą socialiniame tinkle. Jei Seimas patvirtins teisingumo ministrės siūlomas įstatymo pataisas, numatančias ne tik baudžiamąją atsakomybę dėl neapykantos kurstymo, bet ir administracinę, už „neapykantos kalbos” pasireiškimus, bylos pasipils kaip grybai po lietaus. Juo labiau kad jau šiandien kai kuriose Vakarų valstybėse, „neapykantos kalba” pripažįstamas, vaizdingai tariant, nenoras apkabinti homoseksualą ar mokslo faktas, teigiantis, jog biologiškai lyties pakeisti neįmanoma. Su M.Kundrotu kalbasi „Respublikos” žurnalistė Danutė ŠEPETYTĖ.

– Jums iškelta baudžiamoji byla dėl neatsargaus juokelio socialiniame tinkle, tad pabūkite savotišku ekspertu: ar teiginys, tarkim, apie pasibjaurėjimą, kurį sukelia homoseksualų darkymasis demonstracijose, irgi galėtų būti baustinas?

– Viskas priklausytų nuo sprendžiančios institucijos traktuotės. Pasitaiko, kad policija panašius atvejus tiesiog „nurašo”, nusprendusi, kad dėl to neverta kelti bylos, o, tarkim, prokuratūra, gavusi skundą, nusprendžia kitaip.

– Nors dar neįteisintos pataisos taikyti administracinę atsakomybę vadinamosios „neapykantos kalbos” atvejais, tačiau susidaro įspūdis, kad draudimai viešojoje erdvėje jau yra įsigalioję. Pakanka prisiminti, kaip feisbuke buvo išjungta grupė „Vieningi tėvai”, kaip aršiai puolami visi žmonės, kuriems nepriimtina Stambulo konvencija…

– Turbūt reikėtų atskirti teisinę sistemą ir tiesiog įtakingas grupes, kurias amerikiečiai vadina „gilumine valstybe”. Iš tikrųjų, yra susiklosčiusi tam tikra viešųjų intelektualų, kultūros veikėjų, politikų sistema, kuri vienaip ar kitaip vertina įvairius pasisakymus, veiksmus, tačiau kol kas už tai negresia teisinės sankcijos. Šiuo metu veikianti teisinė sistema neturi pagrindo persekioti už nepritarimą Stambulo konvencijai. Bet persekioja vadinamoji viešoji nuomonė, kuri, kaip rodo nesenos apklausos, atstovauja vien 8 procentams Lietuvos gyventojų (daugiau kaip 50 proc. pasisakė prieš vienalyčių partnerystes) ir kuriai, paradoksalu, vadinamojoje „giluminėje valstybėje” ir netgi šios kadencijos mūsų Seime, atstovauja, nedrįsčiau sakyti, dauguma, bet gana ženklios parlamentarų grupės. Dėl to, kad dabar Seime turime tokią konfigūraciją, visiškai atitrūkusią nuo visuomenės pozicijų, galime kaltinti tiktai savo pačių pasyvumą: vyraujančių pažiūrų žmonės ignoravo rinkimus arba balsavo už sistemines partijas…

– Kokių žodžių prašosi Seimas, kuriame pirmu smuiku groja partija, surinkusi vos 8 proc. rinkėjų balsų?

– Iš tikrųjų situacija gana įdomi tuo, kad energinga mažuma perima vos ne diktato pozicijas, o jai įkandin eina būtent ta inertiška dauguma, kurią sudaro, sakysim, liberalesni pačios Tėvynės sajungos sluoksniai, senasis Liberalų sąjūdis, gal mažiau radikalus negu Laisvės partija, tačiau jai giminingas vis tiek. Tačiau didžiausią nerimą kelia tai, kad didelė dalis Tėvynės sąjungos, už kurią balsuoja konservatyvūs žmonės, praktiškai pasiduoda Laisvės partijos spaudimui.

– Juk visų trijų stumiamų projektų (dėl lyties atžvilgiu neutralios partnerystės, dėl nepilnamečių apsaugos nuo nepageidautinos informacijos įstatymo keitimo, dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo) tikslas – įtvirtinti homoseksualizmo ideologiją. Ar jie nėra antivalstybiški, jau nekalbant apie ketinimus dekriminalizuoti narkotikus?

– Dėl narkotikų dekriminalizavimo apskritai išėjo vos ne tragikomedija. Juk pirminiai ketinimai buvo susiję tik su „žolės” (marihuanos) dekriminalizavimu. Žinoma, ir jiems pagrįsti būtų buvusi reikalingesnė platesnė visuomenės diskusija, tačiau pagal dabartinę įstatymo formuluotę ketinama įteisinti ir stipriuosius narkotikus. Jeigu per neapsižiūrėjimą dekriminalizuojami visi narkotikai, tai yra nusikalstamas neapsižiūrėjimas, o jeigu tai daroma sąmoningai, tai yra dvigubas nusikaltimas.

– Regis, visai neseniai tolerancija buvo suprantama kaip pakantumas, paskui šito pasidarė per maža: pakantumas pradėjo reikšti ir palaikymą, ir pritarimą, ir paskatinimą. Ką ši sąvoka reiškia šiandien?

– Šiandien tolerancija jau yra prievolė. Užtenka pasiskaityti naujosios kairės klasikus, pvz., Herbertą Markuzę; jis atvirai kalbėjo apie diskriminuojančią toleranciją. Jo nuomone, norint, kad tolerancija įsitvirtintų visuomenėje, ji privalo būti diskriminuojanti, – t.y., būtina toleruoti visa, kas ateina iš kairės, net iš pačios kraštutinės, bet netoleruoti to, kas, sakysim, ateina iš dešinės, tautinės, krikščioniškos, konservatyviosios pusės. Dabar ir matome šių nuostatų įtvirtinimą: panašu, kad Laisvės partija yra rimtai užsimojusi Lietuvoje įgyvendinti būtent šitą diskriminuojančią toleranciją. Nes dabar akivaizdu, kad, sakysim, Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, sulyginęs kitaip mąstančius apie Stambulo konvenciją su kiaulėmis (faktiškai juos nužmogindamas), tikrai nebus teisiamas pagal neapykantos nusikaltimus, nors jo žodžiai yra verti nacistinės Vokietijos laikų, kai sistemos nemėgstami žmonės buvo vaizduojami kaip žiurkės ir nuodingi grybai. Jis nebus patrauktas atsakomybėn pagal Laisvės partijos projektuojamus įstatymus, o tas, kas pasakys, kad homoseksualai yra iškrypėliai arba ištvirkėliai, tiesiog nusidėjėliai, arba pacituos iš Šventojo Rašto ką nors apie homoseksualumą kaip nuodėmę, toks žmogus bus teisiamas. Tokios yra dvejopų standartų ir diskriminuojančios tolerancijos, beje, jau egzistuojančios, apraiškos.

– Ką signalizuoja arogantiška Seimo vadovybės laikysena piliečių, pasirašiusių dėl Seimo nario, „profesionalaus gėjaus” atstatydinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, atžvilgiu?

– Matot, mane labiau trikdo ne tai, kad kažkas apie kažką nepagarbiai šneka, – aš manau, kad laisvoje visuomenėje aš galiu pasakyti savo nuomonę apie Raskevičių, Raskevičius gali pasakyti apie mane, jis gali mane pavadinti homofobu, aš galiu jį pavadinti ne visai adekvačiu žmogumi dėl kitų priežasčių, bet pagrindinė problema yra būtent dvejopi standartai. Prisiminkim, visiškai neseniai vykęs parašų rinkimas prieš Seimo kultūros komiteto narį Petrą Gražulį būtent šitos „giluminės valstybės” viešosios nuomonės buvo įvardytas kaip pilietiškumo apraiška. Vadinasi, peticija prieš prigimtinių, tradicinių pažiūrų žmogų vertinama teigiamai, o prieš kitos, sakysim, leftistinės pusės atstovą jau laikoma kolektyviniu išpuoliu ir neapykantos kurstymu.

– Matote kokių nors pastangų mažinti ideologines takoskyras Lietuvoje?

– Problema ta, kad pasaulėžiūrinės takoskyros naikinamos siekiant vienos nuomonės monopolio, jau tapusio realybe daugelyje Vakarų valstybių, nuo Kanados iki Švedijos. Sakysime, Švedijoje dvasininkai jau teisiami už Šv.Rašto citavimą kalbant apie šeimos ar lyties etiką, o Kanadoje vyksta provokacijos bažnyčiose, kur agresyvūs homoseksualai ima viešai glamonėtis, o jei kas nors iš krikščionių pareiškia kokią pastabą – siunčiamas teisman. Mes dar turime teisę pasakyti savo nuomonę, bet ribos vis labiau plečiamos į kairę ir vis labiau siaurinamos iš dešinės.

Jau žinoma atvejų, kai žmonės ir už papokštavimą, kokį nors aštresnį pasakymą mina teismų slenksčius. Na, o jeigu bus įtvirtinti Laisvės partijos projektai dėl „neapykantos kalbos” (jei neklystu, ten yra ir sąvoka „nepagarbi kalba”), vadinasi, Lietuvoje bus teisiškai įtvirtintos visuomenės grupės, apie kurias galima kalbėti tik gerai arba nieko, kaip apie mirusius. Situacija, kai visuomenėje atsiranda bent viena grupė, kurios negalima pakritikuoti, gali reikšti tiktai viena – demokratijos mirtį. Aš netgi tokį aforizmą turiu susigalvojęs: liberali demokratija yra tokia demokratija, kurioje galioja tik viena nuomonė – liberalų.

– Kaip niekada pasaulyje apstu įvairių sąmokslo teorijų. Ar tarp visuotinio protų apdorojimo ir tokių teorijų veisimosi egzistuoja koksai nors ryšys?

– Matyt, dėsninga, kad žmonės, susidūrę su akivaizdžiu melu tiek akademinėse, tiek žiniasklaidos plotmėse, pradeda galvoti, kad tie patys informacijos šaltiniai nuolatos meluoja ir visomis kitomis temomis. Tai aiškiai matėme, kai pradėjo tarsi iš visiškos nebūties dygti prokremliška penktoji kolona. O iš ko gi jinai formavosi? Iš tų pačių žmonių, kurie kažkada buvo patriotai, platino pogrindinę spaudą, dalyvavo Sąjūdžio, Laisvės lygos veikloje, ėjo į mitingus už laisvą nepriklausomą Lietuvą, kovojo su ta pačia Maskva. Bet kai tie žmonės pamatė, su kokia jėga yra stumiamos pačių homoseksualų, radikalaus kosmopolitizmo ideologijos, kaip dekonstruojama tautinė valstybė, kaip naikinamas Lietuvos valstybės suverenitetas, kuriant Europos Sąjungoje kažkokį naują „tautų katilą”, ir kaip ta pati meinstryminė žiniasklaida, aiškinanti apie šių tendencijų „gėrį”, kalba apie Rusijos agresiją, tie patys žmonės nusprendė: jeigu ten meluoja, tai ir čia meluoja. Taip nepasitikėjimo atmosfera vis sodrėja ir pagimdo net pačių keisčiausių teorijų.

– Išsakęs savo nuomonę apie homoseksualus ir dėl to atleistas iš pareigų Kretingos pranciškonų gimnazijoje kunigas Paulius Vaineikis yra išsireiškęs, jog kova „už šeimą ir dėl žmogaus prigimties yra tokia svarbi, kad lietuvių tautai iškyla pasirinkimas: būti ar nebūti.” Ką galvojate jūs?

– Jis teisus. Kadaise kunigas Edmundas Naujokaitis vienoje paskaitoje pasakė protingus žodžius, esą tautai grėsmės kyla ne tiesiogiai per tautinės tapatybės prizmę, nes ES tikrai nepradės mūsų dirbtinai vokietinti ar prancūzinti, bet bus kertama per šeimą ir dorovę. Tiesiog žmonės bus auklėjami savanaudžiais hedonistais ir karjeristais, kuriems kurti šeimas ir auginti vaikus atrodys per didelė prabanga. Sunaikinus šeimą, sunaikinus dorovę, Lietuva tiesiog demografiškai išmirs ir tada, be abejo (šventa vieta tuščia nebūna), atkeliaus slavai ar žmonės iš Artimųjų Rytų ir perims šitą teritoriją.

Bet, tikėkimės, kad lietuvių tauta dar susiims, ir blogiausio bus išvengta. Šimtatūkstantinė peticija prieš grupiniams interesams atstovaujantį Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininką Tomą Raskevičių rodo, kad Lietuvoje yra daugybė neabejingų žmonių. Tai leidžia spėti, kad vis tiktai raudona riba yra peržengta, kad kraštutinis ultraliberalizmas ir leftizmas, siekiantys įtvirtinti savo pozicijos monopolį, vis didesnei daliai žmonių tampa nepriimtini.