Eksparlamentaras Henrikas Žukauskas: Verčiau būčiau balsavęs už Čaką Norisą

Danutė Šepetytė

Nors galutiniai rinkimų rezultatai paaiškės tik kitą savaitę, tačiau daugiausia rinkėjų balsų susišlavusios partijos jau paskubėjo prisiekti savo ištikimybę vakarietiškai krypčiai. Net Remigijus Žemaitaitis greitakalbe nuolankiai patvirtino esąs tokios pat orientacijos.

Ar tai reiškia, kad Lietuvai vėl gresia vadinamoji „vertybinė“ politika, dėl kurios vėl bus aukojami nacionaliniai interesai? Eksparlamentarų klubo prezidento, architekto Henriko ŽUKAUSKO nuomone, niekas nesikeis, nes bene svarbiausias stimulas Tautos atstovybės rinkimuose koks buvo, toks ir liko – valdžios geidulys.

Vadovaujantis lietuviška praktika išeitų, kad vakarietiška kryptis – tai gaujos migrantų, tai daugybinės lytys, pinigų taškymas tvarumo programoms, Stambulo konvencijos aptarnavimui ir pan.? Na, o abejojantys viso to verte yra rytietiškos pakraipos, arba dar geriau – Kremliaus atstovai mūsų žemėje?

Kas yra Rytai? Rytai yra ne tik Rusija ir Baltarusija, bet ir Kinija, ir Japonija, bet tai tolimi kraštai. Tolima ir Amerika, kurią mes turime galvoje sakydami „vakarai“, tad geografiniu požiūriu skirstyti ideologijas yra gana kvaila, juo labiau, kad Lietuva yra Pietų ir Šiaurės, Rytų ir Vakarų kryžkelėje. Iš tikrųjų mes, pasirinkę briuselinę kryptį, turėtume sakyti besiorientuojantys į Pietvakarius. Dar galėtume sakyti, kad judame Šiaurės link, nes, sakysime, trokštame tokios gerovės, kuria pasižymi Švedija, Suomija ar Norvegija.

Deja, dabartiniu metu turime vieną didelę partiją, analogišką buvusiai vienintelei neklystančiai partijai, Tėvynės sąjungą, kurios skleidžiama propaganda yra kaip ir buvusių komunistų, tik atvirkštinė, nes tada Vakarai buvo blogai, o dabar Rytai – blogai. Dabar mes turime partiją, kuri sako: arba galvoji ir kalbi kaip mes, arba esi orientuotas į Rytus. Arba tu palaikai šios partijos liniją, arba tu lieki už brūkšnio.

O ką daryti tiems, kurių orientacijos yra kitokios, sakysim, netradicinės? Kaip matote, geografija gana stipriai įsiskverbė į politikų sąmones, ir tai yra kvaila. Mes buvome, esame ir liksime kryžkelėje. Mes bandėme būti tiltais tarp skirtingų politinių pasaulių, tik, deja, tuos tiltus savo rankomis griauname ir dar neaišku, kiek reikės laiko ir pastangų juos atstatyti.

Prezidento Rolando Pakso nuomone, beveik visos parlamentinės partijos šiandien yra konjunktūrinės, kaip medūzos, ieškančios kuo šiltesnės vietos. Tačiau kodėl rinkimuose nuskambėjusi labai graži, sakykime, svajonė „Už Lietuvą, amžinai lietuvišką“, liko už brūkšnio?

Kad tai suprastume, turėtume grįžti 30 metų atgal, Romualdo Ozolo valstybės koncepcijos link. Ji buvo paprasta: Lietuva – tautiška valstybė. Buvo ir kita – vakarietiškos demokratiškos (tuo metu dar nesakyta „globalios“), einančios į Vakarus (į laukus gi neisi) Lietuvos koncepcija. Ji ir laimėjo, stumtelėjus Ozolą su jo tautinėmis, nacionalistinėmis idėjomis į šalį.

Todėl galima sakyti, tuos tris dešimtmečius turime tą pačią sugalvotą demokratiją, kuri pamažu perauga į totalitarinę sanklodą, daugiamandatę sąrašinę (ne Sorošinę) rinkimų sistemą ir vadinamės labai išvystytos demokratijos šalimi, kuri savo demokratijos vaisius dalina net kitoms šalims, – prašom, kiek tik reikia. O patys praktiškai kapstomės po tą patį mėšlą kas ketveri metai ir nieko kitaip nesugalvojam.

Tai kapstysimės vis gilyn?

Natūralu. Negi manote, kad naujai susiformavę vienokios ar kitokios koalicijos galiūnai kažką darys naujo? Klystate. Jie žino ir supranta, ko eina, ką darys ir kiek spės pasidaryti per ketverius metus. O paskui ateis kiti ir taip toliau. Esame nedidelė šalis, gyventojų irgi negausu, todėl padaryti gerą gyvenimą visiems piliečiams nėra labai sudėtingas uždavinys. Reikia tik noro ir pasiryžimo tą uždavinį įveikti. Čia ir aukotis nereikia. Reikia tik kruopelytės meilės ir atsidavimo ne sau, bet Lietuvai.

Logiškai mąstant reikėtų sustoti, brėžti brūkšnį, grįžti atgal arba eiti visai kitu keliu.

Užtat ir sakau: prieš metus dar turėjau kažkokios iliuzijos, vilties, kad, girdi, tos opozicinės partijos nepasiduos „kioskininkų“ interesams, o kaip 1918 metais susitars, priims vieningą sprendimą dėl Lietuvos, lietuvių tautos, kad ji nedingtų globalizacijos procese, tačiau pasitvirtino, kad ir mažiausia partijėlė, turinti du ar tris tikruosius narius (nesvarbu, kad registre, tarkim, du tūkstančiai), karštai nori įrodyti esanti labai svarbi.

Jeigu tu nieko nejauti Lietuvai, jeigu neakcentuoji Valstybės kaip nacijos ir tautos išlikimo garanto, tai tu iš viso neturi pagrindų. Na, pasakykite, koks yra Sauliaus Skvernelio partijos pamatas, ant ko ji pastatyta ? Ant deklaruojamos demokratijos? Demokratija – labai plati sąvoka. Galiu atsakyti – partija ar panašios kitos partijos yra sukurtos dėl labai didelio noro būti valdžioje. Ir tas matyti.

Turbūt šitą metą tiksliausia būtų laikyti atsisveikinimu su iliuzijomis?

Prancūzai turi tokį posakį deja vu. Taip, tai jau buvo, tai jau matyta. Ir tuo įsitikini, kai pasklaidai partijų programas: nieko nauja ir negalėjo būti.

Jei matėt rinkimų nakties transliacijas per televizorių, turėjot pastebėti, kaip keičiasi partiečių akys, skaičiuojant balsus: jau dvylika, jau septyniolika procentų… Matėt, kaip jos dega. Ir atvirkščiai, kaip blėsta šypsenos nesulaukus palaikymo ar neišsipildžius lūkesčiams. Mūsų iliuzijos pasibaigs lygiai po antro rinkimų turo. Ir prancūzai, deja, liks teisūs – tai jau buvo.

Tūkstantąjį kartą paaiškės: valstybė – dėl valdžios?

Konstitucijoje yra aiškiai parašyta, kad išrinktieji atstovai ateina tarnauti mums, Tautai, tačiau jie ateina sakydami: va, mes jau imsim, mes paimsim…

Kaip rodo gyvenimas ir netolima praeitis, faktiškai tai yra tarnystė sau, savo gaujai, klanams. Kartais, matydamas tokius veidelius, kurių nė vienas nesukelia pasitikėjimo, sakau sau, verčiau būčiau balsavęs už Čaką Norisą…

Trumpai tariant, mes esame pasirinkę tokią valstybės sąrangą, kuri tarnauja valdžiai, todėl šiandien niekas iš valdančiųjų nenori girdėti apie tautiškumą, nacionalizmą, tyčia ar netyčia nematydami skirtumo su neonaciais ir nacionalsocialistais. Vienintelė partija, kuri nuosekli lietuviškumo atžvilgiu yra Nacionalinis susivienijimas.

Jokia kita partija savo programose tautiškumo kaip siekiamybės neminėjo, išskyrus aptakias frazes apie saugotiną ir puoselėtiną lietuvių kalbą. Tos frazės joms visiškai nieko nereiškia ir nieko neįpareigoja; matysite, sudarinėjant vyriausybės programą, joje neliks net šių frazių.

Jie vėl svarstys kosmines temas ir priiminės įstatymus, kurie rinkėjų daugumai nėra svarbūs. Pavyzdžiui, gaiš brangų laiką diskutuodami kaip įteisinti vienalyčių partnerystę, kai tam pakaktų civilinio kodekso tvarka įrašyti kelis papildomus straipsnius. Ar mažumos klausimai yra svarbiausi, jei žmogus vaistų negali nusipirkti, negali pasiųsti laiško, nes štai dingo pašto skyriai, dingo bankomatai, greitai dings galimybė turėti grynųjų pinigų? Suges kompiuteriai ir viskas, čiulpsime pirštus?

Mūsų renkamieji prieš rinkimus vardija problemas, bet pripažįsta negalintys periferijoje organizuoti normalaus autobusų eismo, nes esą tam nėra pinigų, bet tai juk išrinktųjų reikalas padaryt, kad tie pinigai būtų. Kad tie autobusai važinėtų, kad žmogus galėtų pasiekti daktarą, pagaliau artimo kapą Mirusiųjų dieną. Aišku, partijoms pasisekė, kad mes – avinų tauta, kiurksom, tylim, o kokie lenkai su prancūzais greit – lazdas į rankas ir varytų į demonstracijas, nelaukdami valdžios leidimo mitinguoti.

O gal rinkėjams, kaip ir seimūnams, gyvybiškai svarbu, kad, tarkim, komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija?

Partiją galima skelbti nusikalstama grupuote, galima neskelbti, – koks skirtumas, kai jos nėra. Lygiai taip pat sėkmingai gali paskelbti totorių–mongolų ordą teroristine valstybe, nes ji plėšė ir terorizavo visas šalis aplinkui. Parašai tokią rezoliuciją, priimi ir sėdi ramus. Sutinku su tais, kurie sako, kad čia daugiau rinkiminis triukas buvo padarytas, kad dar sykį pademonstruotų žmonėms savo vertybiškumą. Suprask, mes atsižegnojam ir taip toliau.

Kaip tu gali atsižegnoti? Visi dabar valdžioje esantys, išskyrus keturiasdešimtmečius ir jaunesnius, kurie dabar formuoja visą tą „demokratiją“, yra pagimdyti anų laikų. Diduma baigėm mokslus ne kažkur kosmose ar Afrikoje, bet tarybiniuose universitetuose.

Man tas, pavyzdžiui, netrukdo, nes aš turiu galimybę prisiminti asmenis, kurie, sakysim, formavo komunistinę, arba mokslinio komunizmo pasaulėžiūrą, galiu pasigirti, kad mokslinį ateizmą dėstė profesorius Jonas Aničas, vienas iš Lietuvos ateizmo tėvų; jo pastangomis šv. Kazimiero bažnyčioje buvo įkurdintas Ateizmo muziejus. Mokslinį komunizmą man dėstė Mykolas Burokevičius ir jo bendražygė Stanislava Juonienė, kuri dabar sėdi Baltarusijoj, – pabėgo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Nežinau, ar jie bent suprato, ką dėstė. Aš tikrai nesupratau, bet tai juk netrukdo juos traktuoti kaip istorijos detales. Nesiruošiu tai revizuoti ar kažkaip paneigti, kaip to šiandien reikalautų jūsų minėtas įstatymas, kažkokios komisijos ar ministras Kairys.

Suprantu, galima smerkti Tarybų Sąjungos komunistų partiją, bet kaip smerkti mūsų partiją, jei net Sąjūdyje beveik visi komunistai buvo. Ir R. Ozolas buvo komunistas, bet tai visiškai nereiškia, kad jis buvo nusikaltėlis. Speciali Seimo komisija pripažino konservatorių partiją turint teroristinės organizacijos požymių, bet tai anaiptol nereiškia, kad visi konservatorių partijoje buvo tokie.

Labai įdomu, kaip bus vykdomas šis įstatymas, įsigaliosiantis kitų metų liepą? Mano manymu, turėtų būti pateiktas galutinis sąrašas komunistų, kurių iki 1990 metų buvo apie 139 tūkstančius, su grafomis „kenksmingas“ ir „nekenksmingas“ ir kiekvienas įvertintas pagal nuopelnus, kad būtų aišku, su kuriuo gali bendrauti, o su kuriuo negali. Bet juk taip nebus!..

Tai tik dūmų uždanga, kaip ir desovietizacijos banga?

Tai dar viena valdančiųjų patriotizmo imitacija, ir gana paveiki, ypač karo Ukrainoje kontekste. Apskritai, jeigu 2022 metais Rusija nebūtų užpuolusi Ukrainos, konservatoriams šie rinkimai būtų buvę labai prasti. Bet jie sumaniai pasinaudojo šia korta. Niekas taip neveikia žmogaus sąmonės, kaip grėsmė jam, jo šeimai ar artimiesiems.

Ta menama grėsme galima puikiai manipuliuoti, sakant: ramiai, nieko čia rimto, viskas tvarkoje, na, sunku besiginančiai tautai, bet tai laikina, pergalė bus. Ir kas dieną pradedant ar baigiant žinių laidas per valdomas medijas kalti galvon, kad jau viskas, jie ateina, na, gal greitai ateis, ar nusipirkot kruopų, druskos…

Ką tokiu atveju galvoja žmogus? Jis galvoja, kad tie, kurie klijuoja lipdukus ant pastatų su priedangų žymėjimu, gali jį apsaugoti, ir jie yra konservatoriai. Tik jie vieni. Ginkluojamės, sako jų ministrai, darome priedangas, o jūs aukokite Ukrainai, nes antraip karas ateis pas mus… Bet nesunku suprasti, kad jie rūpinasi tik savo partija ir savo išlikimu.

O jūsų nestebina tas, kurį jie gina, – turiu galvoje rinkėją, balsuojantį už visiškai susikompromitavusią partiją?

Čia detalės, pavieniui gal tai ką nors ir reiškia, bet čia jau pereinam prie moralinių dalykų, kurie daugeliui žmonių paprasčiausiai nesuvokiami. Arba, kitas dalykas, pačios partijos nenori suvokti savo prastos reputacijos ir džiaugiasi, kad skandalai – kaip nuo žąsies vanduo. Apskritai pas mus nėra parlamentinių partijų, kurias būtų galima laikyti švariomis.

Visuomenės vertinimai joms nė motais, ypač valdančiosioms partijoms, kurios turi resursų ir galimybių formuoti etikos komisijas, rinkimų komisijas, jų priežiūrą ir pan. Juk ne šiaip sau buvo pakeistas rinkimų įstatymas, apsunkinęs galimybes piliečiams kandidatuoti rinkimuose ir padidinęs valdančiųjų šansus išlikti valdžioje.

Pagalvojote kada, kuriems galams prieš kiekvienus rinkimus vis peržiūrimos rinkiminės apygardos? Dėl to, kad, sakysime, jei vienoje apygardoje esti daug balsų prieš konservatorius, tai iš karto ją reikia suskaldyti, prijungti prie kitos apygardos, teisinantis, kad joje nerasta 30 tūkstančių rinkėjų arba jų per daug.

VRK tai aiškina rinkėjų kiekio tikslinimu, tik pasaulyje ar demokratijos lopšyje Amerikoje jau senokai tai žinomas ir reguliuojamas procesas, kuris vadinamas „rinkimine geometrija“ (angl. Gerrymandering); tai reiškia dirbtiną valdančiųjų rėmėjų perpaskirstymą, siekiant tam tikroje apygardoje turėti reikiamą, tam tikros valdančios politinės partijos rėmėjų, skaičių. Štai taip mes vaidiname demokratiją ir garsiai šaukiame, kai kas nors į ją kėsinasi.