Praėjusią savaitę LVŽS paskelbė inicijuojanti nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos.
Ryškias politikų iniciatyvas paprastai lydi rutininiai Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovų pareiškimai. Robertas Dargis „delfyje“ paskubėjo nusivilti galimu politikų susitarimu pareikšdamas, jog pirmiausiai reikia svarstyti leidimą atvykti į Lietuvą trečiųjų šalių gyventojams – apytikriai kasmet jų reikėtų apie 20 tūkst.
– Tai tikrai yra dar nepakankamas kiekis, kad mes galėtume subalansuoti savo gyventojų netekimą, – teigia R.Dargis. – Pirmas žingsnis – trečiųjų šalių žmonės, galėtų atvykti studijuoti į Lietuvą.
Savo Lietuvos ateities viziją jis atskleidžia dar plačiau pasakodamas apie pokalbį su moksleiviais, kurių du trečdaliai ketina palikti Lietuvą. Juos turėtų pakeisti ukrainiečiai ir kiti atvykėliai iš trečiųjų šalių.
– Pažiūrėkime į lenkus, kurie per Rusijos–Ukrainos karo konfliktą įsileido ukrainiečių, skaičiuojama, daugiau nei 1, 4 mln. Ir jie visiškai nemato problemos,-sako jis.
Tačiau ši pramonininkų lyderio logika visai nesutampa su lietuvių tautos lūkesčiais, kuriai, priešingai, nei pramonininkams, pigi „darbo jėga“ nėra prioritetinis dalykas. Gyventojai masiškai neemigruotų, jeigu Lietuvos verslininkai savo darbuotojams mokėtų sąžiningus atlyginimus.
Kovo 23 d. Sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (SKLN) Nacionalinio komiteto pasitarime ekonomikos prof. Dr. Audrius Rudys atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje darbo našumas sudaro 75 proc. ES vidurkio, tačiau darbuotojams sumokamo atlygio dydis sudaro vos 40 proc. ES vidurkio. Vadinasi, verslininkai nesumoka darbuotojams to, ką jie uždirba, t.y. nesąžiningai nusavina apie 35 proc. uždarbio, kurį savo darbuotojams sumoka kitų ES valstybių verslininkai.
Pasitarime dalyvavęs Seimo TS-LKD frakcijos atstovas Žygimantas Pavilionis išreiškė apgailestavimą dėl nevaldomos emigracijos masto.
Mano, kaip buvusio ambasadoriaus, patirtis leido pažinti daugybę tautiečių, baigusių aukštąsias mokyklas, netgi profesorių, atvykusių į JAV arba Angliją dirbti indų plovėjais. Dažnai bendrauju su Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomene. Tūkstančiai lietuvių reemigruotų – grįžtų į Lietuvą, jei gautų čia bent minimalų atlygį, koks mokamas toje šalyse. Netgi aukštos kvalifikacijos IT specialistai sutiktų grįžti dirbti, jeigu jiems mokėtų minimalų atlyginimą, kokį moka Didžiojoje Britanijoje.
Paklaustas, kokio dydžio atlyginimas galėtų būti, Ž.Pavilionis pasakė, jog už 1000 eurų daugelis dirbtų Lietuvoje, nes čia jų gimtasis kraštas, gamta, artimieji…
Štai toks nesuderinamumas: politikai nuogąstauja ir planuoja, kaip susigrąžinti svetur išvykusius tautiečius, o pramonininkai kuria planus, kaip į Lietuvą iš trečiųjų šalių įsileisti pigesnės darbo jėgos. Ar galima suderinti tokius skirtingus politikų ir pramonininkų interesus?
Valstybei verslas nėra svarbiausias tikslas – tai tik priemonė bendram gėriui kurti. Todėl akademinės bendruomenės atstovai ir SKLN Nacionalinio komiteto nariai skeptiškai vertina pramonininkų atstovo siūlymus kuo skubiau įsileisti trečiųjų šalių „darbo jėgą“. Kartu pritaria jam, kad emigracijai stabdyti būtinos kompleksinės priemonės.
Daugelio nuomone, įvairūs politinių partijų susitarimai taps prasmingi, jei politikai sau kels aukščiausius tikslus – laikys lietuvių tautos, kalbos, kultūros išsaugojimą ir Lietuvos valstybės tęstinumą svarbiausiu valstybės prioritetu. Logiška manyti, kad svarbiausi valstybės prioritetai turi būti įtvirtinti svarbiausiuose valstybės dokumentuose. Estijos politikai šalies Konstitucijoje (preambulė) įtvirtino nuostatą, kad valstybės tikslas – išsaugoti estų tautą, kalbą, kultūrą ir Estijos valstybę amžiams.
Lietuvos politikai svarbiausią valstybės prioritetą turėtų įtvirtinti bent ilgalaikėje valstybės vystymo strategijoje. Jam įgyvendinti valstybė turėtų parengti nacionalinę programą, kurioje būtų numatyti būdai, kaip mažinti žmonių socialinę atskirtį, gerinti šalies ekonomikos, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos ir socialinės sistemos būklę. Švietimo programose turėtų būti jaunimo patriotinis auklėjimas, istorinės savimonės ugdymas. Naudojantis Lenkijos ir Estijos patirtimi turėtų būti numatytos priemonės šeimai remti ir vaikų gimstamumui skatinti. Reikia kurti informacinę sistemą, teikiančią pagalbą norintiems į Lietuvą grįžti reemigrantams.
Suprantama, kad emigracijos ir demografijos reikalams turėtų būti įkurta kompetentinga, reikiamas galias turinti institucija. Visuomenės atstovai siūlo įsteigti Seimo Reemigracijos ir demografinės būklės atkūrimo komitetą. Taip pat sudaryti politikų ir mokslininkų-ekspertų darbo grupę prie Vyriausybės, įkurti demografijos reikalų struktūras svarbiausiose valstybės ir savivaldos institucijose.
Būtina domėtis, kaip naujai priimami Lietuvos įstatymai ir teisės aktai įtakoja emigraciją, todėl reikėtų įvesti reikalavimą kiekvieną naują teisės aktą ar įstatymo pataisą vertinti poveikio emigracijai ir šalies demografinei būklei aspektu.
Nemažą įtaką masinei emigracijai turi viešoji informacinė erdvė. Todėl įstatymų leidėjas nepažeisdamas konstitucinės piliečių informacijos, žodžio ir įsitikimų laisvės turėtų siekti sureguliuoti žmonių santykius taip, kad viešojoje erdvėje būtų ribojamas smurtas, patyčios, žmonių žeminimas, Lietuvos valstybės simbolių niekinimas ir kiti negatyvūs dalykai, skatinantys žmonių nusivylimą savo valstybe.
Tad pramonininkų konfederacijos lyderio R.Dargio mintys dėl trečiųjų šalių darbo jėgos įsileidimo į Lietuvą ankstyvos. Kiti jo palinkėjimai dėl universitetų ir mokyklų reformos gali būti prasmingi tik įvardijus svarbiausią valstybės prioritetą – lietuvių tautos, kultūros, kalbos ir valstybės išlikimą ir pradėjus rengti emigracijos ir demografijos krizės suvaldymo nacionalinę programą, kuri vėluoja jau antrą dešimtmetį.
Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių asociacija
Na, Budniko rašliava truputį geresnė už Dargio, bet tik tiek. Vėl girdime, kad reikia naujų institucijų, komitetų… Dar apriboti žmonių nuomonių reiškimą- negali žmogaus teisių gynėjai be to niekaip. Va taip ir dauginasi veltėdžiai kaip triušiai, taip melžia biudžetą.
Jei kas nežino emigracijos priežasčių, lai nuvažiuoja į oro uostą ir paklausinėja išvažiuojančių- atsakymus gaus per dieną. O po to Seimas ir Vyriausybė turi skubiai pradėti naudotis jiems suteiktomis galiomis- pašalinti visus faktorius, dėl ko išvyksta žmonės. Tam jie turi mokesčių sistemą, šeimų rėmimo sistemą, teisėtvarkos sistemą. Skubiai reikia sutvarkyti viešuosius pirkimus, kyšius visose instancijose- atsiras pinigų geriems tikslams. Pasirūpinti, kad šalis iš policinės Bauduvos taptų laisva Lietuva.
Jeigu tautiški pramonininkai mokėtu ką nors daugiau negu priCHvatizuoti valstybines įmones, o valstybe turėtu jeigu ir valios išeiti iš pramonininkų perkamos mergšes vaidmens, – tai pramonininkams butu pasakyta, kad trukstant darbo jėgos už ja reikia brangiau mokėti.
Manau atlyginimai ir darbo sąlygos puikiausiai susireguliuotu savaime, jeigu valstybe dirbtinai nepalaikytu pramonininku.Tam labai padėtu liberalus (liberalus pagal turinį, o ne pagal valdziukes i šį žodi įdeta prasme) DK.Kaipo darbuotojo lengvas ir laisvas pasitraukimas nuo darbdavio (kaip JAV, spjovei, užfiksavai darbo pabaiga, ir išejai , Čia pat vietoj.Ir nieko darbuotojui uz tai nebus), su-paprastintas streiku organizavimas.Valstybei tada nereiktu jokiu minimumu nurodinėti, darbuotojai patys sureguliuotu ji pagal paklausos-pasiūlos dėsni.Darbdaviui palikt teise skelbt lokauta – jei jis mano, kad nauju darbuotuoju radimas, apmokymas atpirks sąnaudas – tegul skelbia lokauta.
O kelias kaip kovot su darbuotuoju trukumu labai paprastas: apart konkurentabilaus atlyginimo, darbuotuoju apmokymas, sudėtingos technikos igyjimas, mažoji mechanizacija.
Tegul pas amerikiečius mokinasi: iki siol pamenu, kaip per kepure gavau uz tai, kibirus su skiediniu rankomis nesiau.Pasirodo net ir VIENA kibira su skiediniu, reikia vezt su auto-krautuvu. Savaime suprantama, autokrautuva turi valdyt kaip kišenvagis savo pirštus, kad vyšnia nuo žemes sake paimt galetum. Ir padėt krovini ant automobilio stogo reikia ne rankomis, o autokrautuvu, taip , kad sakes nepaliestu skardos
Pritariu, kad tai valdžios ir Seimo nusikaltimas įleidžiant darbininkus iš ne ES valstybių į Lietuvą kuomet už darbą mokoma net kelis kartus mažiau negu kitur Europos Sąjungoje.
Visiškai pritariu A. Kazlausko mintims. Daug prikurta programų, vizijų ir kitokių „nesąmonių’ , o padėtis negerėja. Ne plepalais, o konkrečiais veiksmai galima pašalinti pagrindines priežąstis emigracijai sustabdyti.
Dargis yra sveiko proto Dargis – jam rūpi pelnas, o ne Lietuvos valstybė. Valdžia jam teturi padėti kalti aukso monetas. Tokia yra viso verslo esmė, nes jis negali sutapti su socialinio solidarumo interesais, su oria visų bendrapiliečių gyvensena, neapiplėšdamas daugumos. Nebent sukandus dantis imituoti paramą. Karl Marx pabrėžė, kad teisingas pelno pasidalijimas gali būti tik aršios kovos tarp kapitalo ir darbo išdava.
Iškeltas Lietuvai gyvybinis klausimas – emigracija. Lietuvos mažos algos kitur įvertinamos , kad tik 25% ES vidurkio, o net ne 40%.
Lietuvos BVP 75% ES, o algų vidurkis 25% ES. Reiškia jau pagaminam 3/4 ES vidurkio, bet algos 4 kartus mažesnės nei vidurkis. Kur dingsta šis didelis pagaminto gėrio skirtumas (puse visos gamybos). Paprastas atsakymas – į samdančiųjų sąvininkų kišenes. Jei algos būtų tinkamai kartu su BVP pakilusios nereiktų baugintis kylančių kainų. Nereiktų emigruoti ir „oraus” pragyvenimo jieškoti. Dargis komitetų sudarymo neieško. Rūpinasi tik dar daugiau didinti krūvi į verslininkų kišenes. Valdžios atstovai kurie turėtų rūpintis visos tautos gerbuvių ir imti sprendimus dabar, tik apie teoretiškus komitetų formavimus pliurpia.
Kelti algų minimumą gali Seimas. Tai kur tie savo tautą mylintys krikščionys seimūnai? Kodėl negirdim jų siūlymų? Prieš rinkimus daug kas žadėjo stabdyti emigraciją. Klauskim tų pačių ko nekelia MMA kas pusmetį, kad pasivytume ES? Šis paprastas įrankis seimūmų rankose. Tiek ekonomikos visi seimūnai turėtų pajėgti suprasti. ir jausti pareiga balsiai pasisakyti ir pravesti įstatymą.