EP narys iš Suomijos: „Naujasis mūsų pasienio įstatymas yra griežčiausias Europoje“

Sebastianas Tynkkynenas nuo 2024 m. liepos mėn. yra Europos Parlamento narys nuo Suomių partijos. Anksčiau jis buvo Suomijos parlamento narys nuo 2019 m. balandžio mėn. iki išrinkimo į Europos Parlamentą. Jis yra trečiasis savo partijos pirmininko pavaduotojas ir iki 2016 m. lapkričio mėn. buvo jos jaunimo lyderis.

Suomija ketina nutraukti ekonominę pagalbą Somaliui, nes Somalis atsisako priimti atgal savo nelegalius imigrantus, kuriuos Suomija nori išsiųsti. Jei neklystu, tai buvo viena iš Suomijos priemonių prieš nelegalią imigraciją.

Taip; iš esmės tai vyksta todėl, kad Suomių partija yra vyriausybėje, tačiau tai yra kažkas, kas jau seniai buvo mūsų politinėje darbotvarkėje, ir tiesiog negalėjo būti įgyvendinta iš opozicijos pusės, nes visos kitos partijos buvo prieš šių priemonių taikymą. Kai derėjomės dėl patekimo į vyriausybę, siekėme, kad ši politika būtų priimta. Dabar atėjo laikas ją aktyvuoti, nes Somalis nenorėjo priimti Suomijoje nelegaliai gyvenančių savo piliečių. Todėl nutraukėme jiems skiriamą paramą vystymuisi; tikimės, kad tai padės jiems persvarstyti savo poziciją. Esmė ta, kad mes turime elgtis su šiomis šalimis – nesvarbu, ar jos būtų iš „globalių pietų“, ar besivystančių šalių – kaip su suaugusiais žmonėmis. Negalime duoti joms pinigų nepaisydami, ką jos daro, – su jomis reikia elgtis kaip su lygiavertėmis ir priversti suprasti, kad jei jos elgsis netinkamai, tai turės pasekmių.

Dėl kokių priežasčių Somalis nesusigrąžina savo piliečių?

Šiuo atveju problema yra ta, kad Somalio vyriausybė nenori priimti atgal migrantų, kurie nenori išvykti iš Suomijos, o Somaliui nerūpi, kad jo piliečiai į Suomiją atvyko nelegaliai. Savo ruožtu esame pasirengę padengti šių repatriacijų išlaidas ir turime tam reikalingų policijos išteklių. Netgi siūlėme pinigų mainais už savanorišką repatriaciją, tačiau Somalio vyriausybė nenori bendradarbiauti.

Ar pasikeitė Suomijos visuomenės požiūris į nelegalią migraciją?

Taip, ir jis pasikeitė labai greitai. Dabar aiškiai keliamas klausimas, kokios migracijos mes norime ir kokios mums reikia. Ir kalbame ne tik apie pabėgėlius ar prieglobsčio prašytojus, bet ir apie tuos, kurių prašymai buvo atmesti ir kurie dėl to šalyje nebėra teisėtai. Žinoma, kairieji visada buvo prieš migracijos politikos griežtinimą, tačiau dabar net socialdemokratai ir centristai supranta, kad nelegalūs migrantai negali likti Suomijoje ir turi būti išsiųsti atgal į savo kilmės šalis. Tačiau jie nenori imtis konkrečių veiksmų, skundžiasi ir kaltina mus, kad esame blogi žmonės, nes mažiname paramą vystymuisi, t. y. jie nenori, kad nelegalūs migrantai būtų mūsų šalyje, bet nenori sudaryti sąlygų repatriacijai.

Kai kurie kairiojo sparno parlamento nariai balsavo už Suomijos parlamento liepos mėn. priimtą sienos įstatymą.

Pirmiausia įstatymui reikėjo penkių šeštadalių parlamento balsų daugumos, kad jis būtų paskelbtas skubiu; tada jam priimti reikėjo dviejų trečdalių daugumos, nes tai buvo išimtinis įstatymas, viršijantis konstituciją. Kairieji ir žalieji iš karto pasipriešino įstatymui, prie jų prisijungė šeši socialdemokratų parlamentarai, tačiau visi kiti balsavo „už“. Tai griežčiausias pasienio įstatymas visoje Europoje, ir tikiuosi, kad jis taps pavyzdžiu kitoms Europos šalims, kurioms reikia imtis panašių priemonių. Lenkijoje jau buvo viešai pasakyta, kad jie svarsto galimybę perimti Suomijos modelį.

Ar Rusijos naudojimasis migracija kaip hibridinio karo dalimi buvo lemiamas veiksnys, lėmęs greitą Suomijos visuomenės požiūrio pasikeitimą?

Tai yra viena iš pokyčių priežasčių, tačiau ne vienintelė ir ne pagrindinė. Migracijos krizė 2015 m. daugeliui suomių atvėrė akis, o po dvejų metų, 2017 m., Suomijoje patyrėme pirmąjį teroristinį išpuolį, kai islamistas išėjo medžioti moterų ir dvi iš jų nužudė. 2018 m. Oulu mieste buvo užfiksuota dešimtys atvejų, kai migrantai išprievartavo labai jaunas mergaites. Kitas didelis žingsnis buvo, kai Rusija pradėjo naudoti migrantus kaip ginklą prieš Suomiją. Tuomet daugelis žmonių klausė, ar „pilkojoje zonoje“ atsidūrę prieglobsčio prašytojai iš tiesų yra prieglobsčio prašytojai. Tai daugeliui suomių atvėrė akis, tačiau procesas jau buvo prasidėjęs anksčiau.

Suomijoje žinote, ką reiškia būti Rusijos kaimynu. Ką manote apie naujus Kremliaus branduolinius grasinimus?

Suprantu, kad Ispanijos ir kitų Vakarų šalių gyventojai gali bijoti Putino grasinimų, nes jie nėra įpratę gyventi su tokiu pavojingu kaimynu. Rusija jau dešimtmečius mums grasina tiek daug būdų, kad suprantame, jog V. Putinas blefuoja ir bando kažką gauti veltui. Tą pačią istoriją ne kartą matėme per karą Ukrainoje: negalima peržengti šios raudonos linijos. Šiais grasinimais jis siekia sustabdyti paramą Ukrainai ir neleisti niekam kištis į jo projektą paversti Rusiją imperialistine galybe. Paskutinį kartą Rusija mums grasino, kai įstojome į NATO ir Kremlius mus perspėjo, kad mums bus „griežtų pasekmių“. Mes tai padarėme, ir nieko neįvyko; Putinas vėl blefavo, ir mes tai labai aiškiai matėme. Branduolinis karas dar toli, nes Rusija žino, kad tokiame kare ji gali prarasti daug daugiau. Pasaulyje, Vakaruose, yra daug šalių, kurios atsakytų į tokį smūgį, todėl Rusija nėra suinteresuota tai daryti. Jie tik naudoja grasinimus, kad sukeltų baimę.

ES turi naują Komisiją, kurioje ECR turi pirmininko pavaduotoją. Kuo ji skirsis nuo ankstesnės von der Leyen kadencijos?

Žinau, kad ši Komisija bus geresnė už ankstesnę, nes ji turi būti realistiška atsižvelgiant į geopolitinę padėtį, o dėl Rusijos karo Ukrainoje parengtos naujos darbotvarkės. Šios naujos politikos kryptys bus daug realistiškesnės. Žinoma, nesu patenkintas naująja Komisija, nes joje vis dar daug naivumo ir nėra pakankamai narių iš konservatyviųjų partijų. Tačiau EPP nariai patiria didelį politinį spaudimą iš savo šalių konservatyviųjų partijų ir tai verčia juos būti realistais. Laikas, kai sakoma kažkas griežto, bet paskui elgiamasi kaip kairiesiems, baigėsi. Esu tikras, kad tokie Europos Komisijos nariai kaip Teresa Ribera bus nelaimė, tačiau per ateinančius penkerius metus jie susidurs su dideliu pasipriešinimu.

Ko tikitės iš naujosios D. Trumpo kadencijos?

Manau, kad per pirmąją Donaldo Trumpo kadenciją Europoje įvyko pokytis – ne didelis pokytis, bet tendencija suprasti naują realybę. Jungtinės Valstijos buvo mūsų žemyno saugumo teikėjos. Manėme, kad esame labai stiprūs, bet nebuvome pasiruošę, o mūsų gynybos biudžetai buvo nepakankami. Po antrosios kadencijos Europa žino, kad nebegali klysti dėl savo saugumo ir kad turi viską daryti pati. Tai didžiausias poveikis, kurį D. Trumpo išrinkimas turės Europai. Dabar atėjo laikas didinti savo karinį biudžetą ir sugrąžinti gamybos pramonę, kad galėtume kurti savo pajėgumus ir nebūtume priklausomi nuo išorės.

Versta iš Europeanconservative.com