ES Taryba ir Komisija: Šalin rankas nuo nacionalinių valstybių!

ES rinkimai galėjo pakeisti jėgų pusiausvyrą Parlamente, o tai reiškia, kad neišvengiamai žlugs „centristų“ koalicija. Tačiau didžiausias mūšis dėl Europos ateities vyks ne tarp konkuruojančių EP narių blokų, o tarp Europos Vadovų Tarybos, kurią sudaro valstybių narių vyriausybių vadovai, ir ES Komisijos. Tai yra kova tarp demokratiškai išrinktų, suverenistinių nacionalinių vyriausybių ir nerinktos, globalistinės Briuselio biurokratijos.

Šia prasme praėjusieji metai taip pat buvo lūžio taškas. Europos vyriausybės pasimokė iš ES rinkimų ir pradėjo krypti į dešinę. Tai visų pirma pasireiškė tuo, kad atsisakoma pernelyg uolios klimato politikos ir žadama griežčiau spręsti migracijos problemą – du tarptautiniai klausimai, kurie, atrodo, turėjo didžiausią įtaką rinkimų rezultatams. Vėliau jos ėmė spausti Komisiją koreguoti kursą ES lygmeniu.

Iškalbinga tai, kad nors likus kelioms savaitėms iki rinkimų buvo priimtas Migracijos paktas – pavyzdinis politikos paketas, rengtas dešimtmetį ir turėjęs būti galutinis visų Europos migracijos problemų sprendimas – ruduo prasidėjo Europos Vadovų Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimu, kuriame buvo reikalaujama visiškai kitokio požiūrio.

Tos pačios valstybės narės, kurios gegužės mėn. padėjo prastumti paktą, nepaisant suverenistų pasipriešinimo, staiga ėmė reikalauti stiprinti išorės sienas, supaprastinti deportacijas ir net steigti deportacijos centrus trečiosiose šalyse (remiantis Italijos ir Albanijos modeliu) – visa tai, ko, kaip konservatoriai pabrėžė, trūko pakte.

Pirmininkės Ursulos von der Leyen vadovaujama Komisija, regis, noriai ir net įtartinai greitai atsiliepė į šiuos raginimus. Ji pažadėjo, kad naujoji „Grąžinimo direktyva“, papildanti Migracijos paktą, taps svarbiausiu naujosios Komisijos prioritetu.

Jau vasario mėn. Tarybos stalui turėtų būti pateiktas šios direktyvos projektas, įskaitant pasiūlymus dėl trečiųjų šalių „grąžinimo centrų“. Tai yra šiek tiek ironiška, nes kairieji teisėjai padavė Meloni vyriausybę į ES teismą dėl Italijos bandomosios versijos, o dabar pati Komisija imasi šį modelį siūlyti visai Sąjungai.

Toks staigus politikos posūkis atskleidžia didėjančią takoskyrą tarp Briuselio retorikos ir realybės, su kuria susiduria nacionalinės vyriausybės. Šis klausimas žymi naują politinės kovos etapą, kuriame konservatyvios ir suverenistinės jėgos, regis, ima formuoti naują darbotvarkę, kuri nebuvo numatyta dar visai neseniai Briuselyje sudarytose strategijose.

Negalima nesuabejoti šių naktinių pastangų nuoširdumu, kurias deda tiek įsitvirtinusios valstybės narės, tiek von der Leyen vadovaujama Komisija. Kodėl tie, kurių ilgalaikė atvirų durų politika sukėlė Europos migracijos krizę, staiga turėtų būti laikomi tinkamais šią problemą išspręsti? Ar apskritai galima pataisyti tokį iš esmės ydingą dokumentą kaip Migracijos paktas, kad jis atitiktų rinkėjų lūkesčius?

Europos Parlamento narių grupė „Patriotai Europai“ tuo netiki ir paragino visiškai atsisakyti pakto bei pradėti viską iš naujo, kuriant ES migracijos politiką, kuri geriau atspindėtų besikeičiančią žemyno politinę tikrovę.

Jų teigimu, Briuselis bent jau turėtų leisti valstybėms narėms užsitikrinti išimtį, kad jos galėtų pačios siekti to, kas joms geriausia (kaip jau paprašė Nyderlandai ir Vengrija). Galimybė kontroliuoti savo sienas demokratinėje Europoje turėtų būti minimalus reikalavimas, tačiau Briuselio elitas, kuris nėra įpratęs priimti „ne“ kaip atsakymo, vis dar laiko „opt-out“ tabu.

Toks Briuselio nenoras suteikti valstybėms narėms daugiau laisvės migracijos klausimais atskleidžia gilėjančią atotrūkio problemą tarp ES institucijų ir Europos piliečių. Tai ne tik pavojinga politiškai, bet ir kelia grėsmę Europos Sąjungos vienybei, nes vis daugiau valstybių pradeda abejoti savo įsipareigojimais dalyvauti sprendimų priėmime, kuris ignoruoja jų suverenitetą ir rinkėjų valią.

Problema ta, kad tikrieji konservatoriai vis dar kontroliuoja per mažai vietų Taryboje, kad greitai būtų galima pasiekti reikšmingų pokyčių. Tačiau tikėtina, kad artimiausiais metais tai pasikeis.

Tarp Nacionalinio susivienijimo Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, FPÖ Austrijoje ir dešimties kitų partijų, kurios tapo vienomis iš populiariausių savo šalyse, išrinkimo tik laiko klausimas, kada išrinksime daugiau suverenistinių vyriausybių – isteblišmentas tik taip ilgai gali laikyti jas po sanitariniu kordonu. Todėl galime tikėtis, kad Taryba ir toliau kryps į dešinę – tiek išrinkdama konservatyvesnius lyderius, tiek centro dešinės partijoms stengiantis atrodyti labiau dešiniosiomis, kad išsaugotų savo svarbą šalies viduje, – ir toliau spaus Komisiją daryti daugiau nuolaidų svarbiausiais teisėkūros klausimais.

Karalienės Ursulos asmeninis vadovavimo stilius vis labiau bando Tarybos kantrybę

Ji nuolat kovoja su skaidrumu, o „Fhizergatas“ yra akivaizdžiausias, bet anaiptol ne vienintelis pavyzdys. Tačiau atrodo, kad von der Leyen „dingusių“ tekstinių žinučių su „Pfizer“ generaliniu direktoriumi Albertu Bourla atvejis – apibūdinamas kaip didžiausias korupcijos skandalas ES istorijoje – yra problema, su kuria ji labiausiai bijo susidurti.

Von der Leyen privertė Parlamentą ją dangstyti, tikriausiai spaudė teismus atidėti bylos nagrinėjimą iki jos perrinkimo, apskundė Europos Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo jai buvo nurodyta paviešinti dokumentus, ir paprasčiausiai ignoravo nesuskaičiuojamus kadenciją baigiančios ES ombudsmenės Emily O’Reilly raginimus prisipažinti.

Galbūt O’Reilly entuziazmas reikalauti, kad vykdomoji valdžia laikytųsi demokratinių standartų, prisidėjo prie Ursulos koalicijos sprendimo ją pakeisti buvusiu teisingumo ministru, susijusiu su von der Leyen Europos liaudies partija – pirmuoju politiku, užėmusiu šias pareigas per daugiau nei dvidešimt metų.

Tačiau svarbiausia, kas vis labiau neramina Tarybos vadovus, yra tai, kad L. von der Leyen, atrodo, pamiršta, jog ji yra ne aukščiausioji ES valdovė, o ES institucijos, kuri turėtų būti pavaldi valstybėms narėms – ir ne atvirkščiai.

Komisijos vadovės modus operandi, kai ji pati priima sprendimus ir pateikia juos kaip „faits accomplis“, kad atgaline data paskatintų konsensusą, gali likti nepaneigtas, kai tikimasi, kad jiems prieštaraus tik mažesnės valstybės narės. Tačiau vos tik kyla reikšmingų nesutarimų tarp didžiųjų, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos, iškart tampa akivaizdu, kad ji vėl peržengė ribas.

Ryškūs praėjusių metų pavyzdžiai: vienašališkai nustatyti muitai importuojamiems kiniškiems elektromobiliams, kas papiktino Berlyną, ir patvirtinti Mercosur laisvosios prekybos susitarimą su Lotynų Amerika, tuo pat metu ignoruojant Paryžių.

Tai tik didesnės problemos, kuri tampa vis labiau paplitusi, simptomai. Vienas dalykas yra pažeminti vieną kartą nevykėlį Prancūzijos prezidentą, kitas – bandyti įsakinėti 27 valstybėms. Štai kodėl paskutinio ES Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimo kuluaruose pagrindinė diskusijų tema, pasak diplomatų, buvo, kaip nutraukti šiuos švelnius piktnaudžiavimus valdžia ir grąžinti von der Leyen į jos vietą.

Tačiau tai nebus lengva, ir valstybės narės turi būti pasirengusios tolesniems von der Leyen ir Komisijos išpuoliams prieš jų suverenitetą. Viena vertus, svarbiausi šios kadencijos debatai vyks dėl sutarčių pakeitimų ir reformų, įskaitant valstybių narių veto teisės panaikinimą Taryboje – ES elito pateikiamą kaip būtiną, kad būtų galima prisitaikyti prie Ukrainos ir kitų šalių kandidačių – kuriais siekiama iš esmės pakeisti galios pusiausvyrą Briuselio ir didžiųjų valstybių naudai.

Šis „tylusis perversmas“, kaip kai kas jį pavadino, numato kvazifederalistinę struktūrą, kurioje valstybės narės turėtų ne daugiau galių nei, tarkime, Šveicarijos kantonas, o neatskaitinga oligarchija valdytų be didesnės demokratinės priežiūros.

Ir jei pažvelgtume į tai, kaip per pastaruosius penkerius metus Briuselis veikė vadovaujant von der Leyen, būtų aišku, kad pasipriešinti šiems pokyčiams bus sunkiau, nei atrodo, kad ir kaip skandalingai jie skambėtų.

Per visą praėjusią kadenciją von der Leyen pademonstravo savo išskirtinį gebėjimą užgrobti krizes, pavyzdžiui, COVID-19 ar karą Ukrainoje, ir pasinaudoti jomis vienašališkai plečiant savo galias valstybių narių, kurios arba stovėjo pasimetusios nuošalyje, arba džiūgavo, kai pamažu buvo mažinamas jų suverenitetas, sąskaita.

Neabejotina, kad pasitaikius progai, ji dar kartą sustiprins šį požiūrį, o tai šiame geopolitiškai nepastoviame amžiuje yra tik laiko klausimas.

Kai jie sako, kad „ES neišgyvens, jei iki 2030 m. pati savęs nereformuos“, jie iš tiesų nerimauja dėl to, kad 2029 m. rinkimai visam laikui sustabdys jų imperinį projektą, jei jie neįgyvendins savo planų, kol dar nevėlu.

Iš tikrųjų ES gali išlikti kaip vertingas darinys tik tuo atveju, jei atkursime demokratinę kontrolę, pasireiškiančią per valstybių narių suverenitetą. Šios revoliucijos sėklos pasėtos visame žemyne ir gali subręsti iki dešimtmečio pabaigos – štai kodėl Briuselio elitas darys viską, kad per šią kadenciją įtvirtintų savo valdžią.

Mūsų misija 2025 m. ir vėliau – tvirtai priešintis šioms centralizavimo pastangoms ir toliau kovoti už valstybių narių suverenumą bei tikrą demokratinį atstovavimą. Suverenitetą turinčios valstybės narės turi išsilaikyti, kol Taryboje bus peržengta kritinė riba, o piliečiai iš savo „centro dešiniųjų“ vyriausybių turi toliau reikalauti tikrų pokyčių, o ne tik simbolinių nuolaidų, kuriomis siekiama sulaikyti populistinius pretendentus. Briuselio antidemokratinis „centras“ galbūt kol kas atidėjo savo žlugimą, tačiau tikrasis mūšis dėl Europos ateities dar tik prasideda.

Tamásas Orbánas yra Briuselyje įsikūrusio leidinio „The European Conservative“ politikos žurnalistas. 

europeanconservative.com