Kai Donaldas Trumpas neseniai pasakė kalbą rinkimų kampanijos mitinge prieš pirminius prezidento rinkimus Pietų Karolinoje, jis paaiškino, kad bus griežtas NATO narių, kurios neprisideda prie bendros aljanso karinių išteklių dalies, atžvilgiu:
Trump trumpai tariant, pareiškė, kad jei NATO valstybė narė nevykdo savo įsipareigojimų, Amerika neturi pareigos užpildyti šią spragą.
You didn’t pay. You’re a delinquent.
No, I would not protect you. In fact I would encourage (Russia) to do whatever the bell they want.
You gotta pay,”
says Donald Trump, referring to countries that do not spend the NATO target of 2% of GDP on defence. pic.twitter.com/MpbLgLk1K1
— Visegrád 24 (@visegrad24) February 11, 2024
Jo pareiškimas sulaukė nemažai atgarsių. Tarp greičiausių ir garsiausių kritikų buvo buvusi Kongreso narė Liz Cheney.
Aleksandras Stubbas, naujai išrinktas Suomijos prezidentas, reagavo kur kas santūriau, o kitų Europos šalių reakcija buvo artimesnė Cheney komentarui. Apskritai D. Trumpo kritikai ignoravo dvejopą buvusio prezidento mintį:
- Kiekviena NATO narė turi vykdyti savo įsipareigojimą krašto apsaugai skirti bent 2 proc; Jungtinės Amerikos Valstijos nebegali sau leisti de facto užpildyti Europos gynybos biudžetų spragų.
- Remiantis NATO 2023 m. liepos mėn. ataskaita apie valstybių narių karines išlaidas, tik 11 iš 31 Aljanso narės praėjusiais metais pasiekė 2 proc. išlaidų tikslą. Tuo pat metu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas mano, kad 2024 m. šį tikslą pasieks net 18 valstybių.
2023 metų problema yra ta, kad skaičiai pakoreguoti atsižvelgiant į infliaciją, o tai reiškia, kad jie tiksliai neatspindi NATO valstybių narių biudžetų fiskalinės realybės. Be to, ataskaitoje nepaaiškinama, kaip jos autoriai nustatė pagal infliaciją pakoreguotus skaičius: ar jie naudojo vartotojų kainų indeksą infliacijai koreguoti, ar vadinamąjį BVP defliatorių?
Jei jie naudojo pastarąjį (o tai tikėtina), ar gynybos išlaidoms jie taikė bendrąjį BVP defliatorių, ar gynybai pritaikytą indeksą? Skirtumas gali būti didelis, priklausomai nuo to, kaip karinių pirkimų infliacija skyrėsi nuo infliacijos apskritai.
Kita dar didesnė problema yra ta, kad jie perskaičiuoja gynybos išlaidas kiekvienai šaliai į JAV dolerius ir tai daro remdamiesi 2015 m. valiutų kursais. Dėl to tikrovė ir NATO ataskaitoje pateikti skaičiai labai nutolsta. Štai vienas pavyzdys: xe.com duomenimis, 2015 m. liepos 1 d. už 1 JAV dolerį buvo galima nusipirkti 2,68 Turkijos liros; po aštuonerių metų už tą patį 1 JAV dolerį buvo galima nusipirkti 26 Turkijos liras.
Naudodami šiuos statistinius metodus, NATO ataskaitos autoriai iškraipo svarbią informaciją apie Aljanso išlaidas gynybai. Dėl to sunku ar net neįmanoma nustatyti, ar visos NATO narės vykdo savo finansinius įsipareigojimus.
Tikslingiau būtų naudoti dabartines BVP ir išlaidų gynybai kainas, nors visi skaičiai vis tiek turėtų būti pateikiami JAV doleriais, nes šia valiuta veikia pati NATO. Vertinant 2 % gynybos išlaidų tikslą šiuo požiūriu, viskas atrodo šiek tiek kitaip.
Kadangi nei Eurostatas, nei EBPO reguliariai neapima tokių šalių kaip Albanija ir Šiaurės Makedonija, 2021 -ieji buvo pasirinkti, nes tai yra naujausi metai, kurių BVP duomenys iš visų NATO valstybių narių yra patikimi.
Jei 2021 m. kiekviena NATO narė būtų įvykdžiusi 2 proc. tikslą, bendros NATO narių išlaidos gynybai būtų buvusios beveik 8 proc. didesnės nei iš tikrųjų. Vien per vienus metus tai prilygsta kiek daugiau nei 90 mlrd. dolerių papildomų NATO gynybos išteklių.
Jei tikėti NATO generaliniu sekretoriumi J. Stoltenbergu, 2024 m. padėtis bus daug geresnė nei 2021 m., nors verta pakartoti, kad labai svarbu, kokiais skaičiais remiasi gerasis generalinis sekretorius. Tačiau net jei jis remiasi „teisingais” skaičiais, vis tiek lieka didelė finansavimo spraga, kurią turi padengti kažkas kitas už fiskalinius atsilikėlius.
Kol tokia spraga išliks, D. Trumpo iškeltas klausimas išliks tarp Amerikos ir jos Europos gynybos aljanso partnerių objektu. Jis taip pat išliks skaudžia vieta Amerikos vidaus politikoje, kur federalinis biudžetas yra nuolatinis Kongreso politinių kovų šaltinis.
Kaip neseniai pranešta, federalinė vyriausybė dabar gauna daugiau pinigų iš paskolų nei iš bet kurių savo mokesčių, o tai reiškia, kad bet koks išlaidų gynybai didinimas bus finansuojamas skolintais pinigais. Kai Trampo kritikai, tokie kaip Liz Čenei (Liz Cheney), teigia, kad Amerika turi palaikyti savo NATO sąjungininkus, nepaisant jų fiskalinių įsipareigojimų gynybos aljansui, jie siūlo Amerikai ir toliau skolintis neribotas pinigų sumas krašto apsaugai.
Tokia nuomonė kelia dar didesnį pavojų fiskaliniam tvarumui JAV vyriausybės, kuri jau dabar balansuoja ant fiskalinės krizės ribos.
Mintis, kad Kongresas gali ir toliau skolintis pinigus gynybos išlaidoms, turi įtakos ne tik Amerikos santykiams su NATO. Fox News paskelbtame nuomonių straipsnyje į pensiją išėjęs JAV diplomatas Grantas Niušamas (Grant Newsham) aiškina:
JAV centrinės Ramiojo vandenyno dalies kontrolė priklauso nuo trijų sutarčių, vadinamų laisvosios asociacijos sutartimis, su trimis valstybėmis: Palau, Mikronezijos Federacinėmis Valstijomis ir Maršalo Salų Respublika. Šios valstybės ir jų didžiulė jūrų teritorija sudaro didžiąją dalį „rytų-vakarų koridoriaus” nuo Havajų iki vakarinio Ramiojo vandenyno pakraščio, kuris yra labai svarbus JAV kontrolei ir karinėms operacijoms regione.
Newshamas pažymi, kad COFA tęstinumas priklauso nuo JAV pagalbos šioms trims šalims, kuri iš viso sudaro 120 mln. dolerių per metus. Ši suma šiuo metu kvestionuojama svarstant fiskalinius klausimus Kongrese. Jei ši suma būtų sumažinta, o tai mažai tikėtina, bet nėra neįmanoma, tai iš esmės reikštų COFA nutraukimą ir, pasak Newsham, atvertų kelią Kinijos ekspansijai regione.
Yra tik viena priežastis, kodėl COFA finansavimas gali būti sumažintas: Kongresas atsidūrė fiskalinės panikos situacijoje, kai pasauliniai investuotojai dėl valstybės skolos verčia per kuo trumpesnį laiką kuo labiau sumažinti išlaidas ir padidinti mokesčius. Tam tikra prasme šios nuotaikos jau persikėlė į asignavimų procesą Kongrese, nors jos vis dar būdingos tik fiskaliniu požiūriu griežčiausiai nusiteikusiai Respublikonų partijos frakcijai.
Tačiau, nepaisant to, kaip bus išspręsti COFA ir NATO finansavimo klausimai, įtampa dėl jų abiejų šaltakraujiškai aiškiai parodo, kaip dešimtmečius trunkantis JAV vyriausybės fiskalinis neatsakingumas dabar tapo aiškia ir realia grėsme Amerikos nacionaliniam saugumui. Visi, kurie siūlo daugiau išlaidauti skolintais pinigais, turėtų pagalvoti apie tai, kas nutiks, kai JAV skolos atsibos vis labiau nerimstančiai skolų rinkai.
europeanconservative.com
