Paskutinė Europos griuvimo dimensija, apie kurią kalbėsime, yra Europos Sąjungos migracijos politika. ES priima milijonus ekonominių migrantų iš Afrikos ir Azijos, ir dauguma jų išpažįsta islamo tikėjimą. Ilgalaikėje perspektyvoje kils rizika Europos visuomenėms, nes šie migrantai jas destabilizuos.
Racionalus grūdas priimti į ES didelį skaičių migrantų iš Azijos ir Afrikos, siūlomas Briuselio technokratų ir priimamas daugelio Europos politikų, yra demografinis. Dėl mažėjančio vietinių europiečių gimimų skaičiaus (gimstamumo) ateityje laukiama kylančių problemų, nes Europoje bus per daug vyresnio amžiaus žmonių, kuriems jaunesni europiečiai nepajėgs suteikti priežiūros. Kadangi Azijoje ir Afrikoje gimstamumas yra labai aukštas, priimantieji sprendimus Europoje iškėlė hipotezę, kad šia prasme sprendimas Europai būtų importuoti migrantus iš kitų kontinentų. Tikimasi, kad mainais į geresnį gyvenimą šie migrantai pasirūpins senais europiečiais, mokėdami kontribucijas, iš kurių būtų mokamos pensijos ir teikiamos paslaugos vyresniems žmonėms. Skamba per gerai, kad būtų tiesa. Ir taip yra todėl, kad ši hipotezė visiškai klaidinga.
Migracija iš ne Europos šalių nėra demografinis sprendimas
Aprašytoji hipotezė nepasitvirtina, nes ji apima daug prielaidų, kurios visiškai neteisingos. Pirmoji problema yra ta, kad potenciali į Europą atvykstanti darbo jėga yra dažniausiai nekvalifikuota. Migrantai, atvykstantys į Europą, atkeliauja iš kai kurių pasaulio kraštų, kurie taip menkai išsivystę lyginant su Europa, kad tai net nesuteikia naujai atvykstantiems galimybės Europoje dirbti, nes gyvenimas Europoje yra daug sudėtingesnis ir labiau kupinas išbandymų nei minėtuose kraštuose; daugelis migrantų net norėdami niekada negaus darbo, nes jie paprasčiausiai neturi pakankamai išvystytų įgūdžių. Ir priežastis čia, žinoma, ne rasė, bet aplinka, nes tas pats nutiktų europiečiui, nuvežtam kūdikystėje į tą atsilikusią pasaulio dalį ir suaugusio amžiuje grįžusiam į Europą.
Kita problema yra ta, kad daug naujai atvykstančių iš kitų kontinentų net nenori gauti darbą Europoje. Socialinė parama, jų gaunama Europoje, kai kuriuose pasaulio kraštuose reiškia gerovę. Jei migrantas dalį jos siunčia namo, tai, pagal Europos sąlygas, ši dalis gali ten labai gerai paremti ištisas šeimas. Net blogas gyvenimas Europoje yra geresnis nei vidurinės klasės gyvenimas trečiojo pasaulio šalyse, taigi migrantai, neieškantys darbo, nejaučia gyvenimo kokybės stokos ir net neturi motyvacijos ieškoti darbo.
naujai atvykstančių iš kitų kontinentų net nenori gauti darbą Europoje.
Trečioji problema yra ta, kad ankstesniame skyriuje aprašyta hipotezė remiasi aukšto lygio Europos humaniškumu. Reiktų pabrėžti, kad europinis humaniškumas vystėsi praėjusiame amžiuje, Jam sąlygas sudarė Europos gerovė. Humaniškumas natūraliai egzistuoja ir menkiau išsivysčiusiose pasaulio dalyse, nes žmonės yra socialios būtybės, bet jokiu būdu šis humaniškumo ir tarpusavio sąveikos lygis nėra toks aukštas kaip Europoje. Taigi mintis, kad atvykėliai iš Azijos ir Afrikos rūpinsis pagyvenusiais europiečiais yra visiška iliuzija.
Ketvirtoji ir tuo pat metu didžiausia problema yra ta, kad hipotezė remiasi multikultūralizmo teorija, kuri daro prielaidą, kad naujai atvykstančių azijiečių ir afrikiečių kultūrinė tolerancija yra panaši ar tokia pati kaip europiečių kultūrinė tolerancija. Europiečiai išsiugdė didelio laipsnio toleranciją ne tik dėl europietiškos gerovės, bet ir dėl dviejų pasaulinių karų, nuniokojusių Europą ir nusinešusių dešimčių milijonų europiečių gyvybes, destrukcinės patirties.
Azijos ir Afrikos gyventojai tokios patirties neturėjo. Jie visai nesupranta tokios Europos migracijos politikos priežasčių. Europietiškas „dosnumas“ daugeliui iš jų siejasi su europiečių kvailumu ir silpnumu, o tai reiškia, kad jie europiečių negerbia, nes laiko juos silpnuoliais. Kadangi jie atvykę iš aplinkos, kuri sukonstruota tokiu būdu (kaip tai kažkada buvo Europoje), jog išgyvena tik stipriausieji, jų motyvas visų pirma yra gauti daugiausia sau europiečių sąskaita. Be to, Europoje jie išsaugo savo vertybes ir gyvenimo būdą, prie kurio jie buvo pripratę namuose, todėl Europos didžiuosiuose miestuose atsiranda vis daugiau ir daugiau islamiškų getų.
Europa nesupranta islamo
Didžioji dauguma Azijos ir Afrikos migrantų, atvykstančių į Europą, yra islamo tikėjimo. Europoje sprendimus priimantys asmenys, įleidžiantys milijonus šių migrantų į Europą, nesupranta islamo. Jei jie tikrai suprastų islamą, jie į Europą tokio kiekio šių migrantų neįleistų. Istorija moko, kad imigrantai musulmonai pradžioje yra santykinai taikūs ir greitai integruojasi aplinkoje, į kurią atvyksta. Jie taip pat yra pasiruošę dalinei asimiliacijai. Visa tai pasikeičia, kai jų skaičius ar dalis santykyje su visais gyventojais išauga. Tokiu atveju jie masiškai radikalizuojasi ir reikalauja islamo teisės, t. y. šariato teisės įvedimo.
Mes Europoje sukūrėme nacionalizmą. Bet jis neegzistuoja islamo pasaulyje. Žinoma, musulmonai taip pat turi vidinių konfliktų. Bet islamas veikia tokiu būdu, kad tose vietose, kur musulmonai yra mažuma, jie visada jungiasi su kitais islamo religijos nariais, nesvarbu, iš kur jie būtų atvykę. Musulmonų tarpe tarpusavio ginčai ir konfliktai visada gali palaukti, kol islamas perims kontrolę ar įves regione politinę valdžią ir šariato teisę.
Islamo revoliucija Europoje?
Nerimą kelia tai, kad dalis musulmonų Europoje jau radikalizavosi. Ateityje gali būti tik blogiau. Vietinių Europos žmonių žemas gimstamumas, priežastis, dėl kurios ES pirmiausi remia imigraciją iš kitų kontinentų, ilgalaikėje perspektyvoje tampa Europos Achilo kulnu. Musulmonų imigracija į Europą vyksta iš tradicinių visuomenių, kur viena pora susilaukia daugelio vaikų. Islamo lyderiai Europoje ir kitur ragina musulmonus Europoje turėti kiek įmanoma daugiau vaikų. Net jei ES sustabdys migraciją į Europą rytoj, po 50 metų dėl aprašytų tendencijų demografinis Europos vaizdas bus visiškai kitoks nei šiandien.
Musulmonų dalis Europoje bus didelė. Jei migracija ir toliau bus politiškai toleruojama, tai tik laiko klausimas, kada bent keliose Europos dalyse (galbūt pirmiausia Prancūzijoje ir Italijoje) musulmonai bus dauguma. Esant tokioms imigracijos tendencijoms, kokių liudininkai esame, tai gali nutikti po kelių dešimtmečių, bet neabejotinai nutiks po šimtmečio. Kita vertus, niekas negali tiksliai numatyti, kas tada įvyks. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tarp vietinių gyventojų ir migrantų tikrai kils vis didesnė įtampa ir į tai, kad niekada netrūks radikalių islamistų, kurstančių paprastai nuosaikesnę islamo daugumą, galime tikėtis, kad kai kuriose Europos vietose ilgainiui vyks civiliniai karai ir bent bandymai sukelti islamo revoliucijas.
Racionalus demografinių problemų sprendimas
Jei pinigus, kuriuos ES valstybės narės iššvaisto afrikiečių ir azijiečių migracijai į Europą, Europos Sąjunga panaudotų jaunoms Europos šeimoms ir poroms padrąsinti bei joms padėti, europiečių gimstamumas tikrai padidėtų. Nebūtų nieko blogo dėl migracijos iš Azijos ir Afrikos, jei atvykstančių skaičius nebūtų didelis ir jei Europos valdžios atstovai pasirinktų, ką pakviesti į Europą.
Jei į Europą imigruotų tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių gydytojų, inžinierių, mokslininkų ir pan. vietoj milijonų nekvalifikuotų žmonių iš islamiškų ir kitokių pasaulio kraštų, būtų, žinoma, geriau ir tvariau. Aukštą išsilavinimą ar kvalifikaciją turintys žmonės prie naujų kultūrinių modelių adaptuojasi lengviau, o mažesni imigrantų skaičiai nekeltų grėsmės gyventojų daugumai nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje.
Šaltinis: demokracija.eu
