Europos šalys skolingos Lietuvai dešimtis milijardų eurų?

Dalis politikų dar nenubudo

Žiniasklaida ir oponentai pasišaipė iš Seimo LŽVS frakcijos inicijuojamo parlamentinių politinių partijų Nacionalinio susitarimo masinei emigracijai stabdyti. Kam tas susitarimas, reikia konkrečių darbų!- vieningai kerta kritikai.

O kokių darbų imtis, kad emigruojančiųjų srautai Vilniaus oro uoste sumažėtų, retas gali atsakyti. Raginama greičiau didinti atlyginimus, mažinti socialinę atskirtį. Skeptikai įsitikinę, kad Lietuvoje pajamos ir pragyvenimo lygis niekada nepasieks svečių šalių lygio, tad stengtis bergždžias reikalas. Verslininkų keliamą triukšmą dėl darbo jėgos stygiaus dalis politikų kviečia nutildyti pramonininkų konfederacijos siūlomu būdu – įsileisti į Lietuvą asmenis iš trečiųjų šalių, t. y. priimti kuo daugiau imigrantų. Akivaizdu, jiems masinė emigracija nėra tas blogis, dėl kurio šalies politiniam elitui vertėtų pradėti derybas.

Iš tiesų verslas gali klestėti ir be lietuvių kalbos, nacionalinės kultūros, netgi be savos valstybės, o didesnis BVP siekis nėra aukščiausias valstybės tikslas, šis tikslas yra išvestinis iš svarbiausio tikslo, kurio nesiryžta įvardinti politikai: tai lietuvių tautos, kalbos, kultūros ir Lietuvos valstybės išsaugojimas. Saugiai gyventi ir dirbti įprastoje gimtojoje aplinkoje, Tėvynėje, puoselėti nacionalinę kalbą, kultūrą, savo tautinį tapatumą ne mažesnis gėris už teisę nevaržomai keliauti ar gyventi svečiose šalyse. Šį gėrį kurti ir saugoti privalo valstybė. Nacionalinis susitarimas emigracijai ir demografinei krizei suvaldyti ir būtų priemonė šiam tikslui siekti. Estija  Konstitucijos preambulėje įtvirtino nuostatą, kad valstybės tikslas – išsaugoti estų tautą, kalbą, kultūrą ir Estijos valstybę amžiams.

Lietuvos politinės partijos turi sutarti dėl tikslo – ilgalaikės Lietuvos perspektyvos, pripažindamos, kad masinė emigracija ir demografinė krizė yra didžiausi iššūkiai, kuriems suvaldyti būtina kompleksinė ilgalaikė valstybės programa, atsieta nuo politinių partijų rinkiminių kovų ir valdžios pokyčių. Tam reikalingas Nacionalinis susitarimas, į kurį jungtųsi politinės partijos (parlamentinės ir kitos) ir visuomeniniai judėjimai.

  Alternatyvos nėra

Nebus „globalios“ Lietuvos, jei neliks „lokalios“,- atkreipė dėmesį dr. Krescencijus Stoškus kovo 29 d. Seimo Migracijos komisijos susitikime su sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (SKLN) atstovais. Jis ragino neužbėgti įvykiams už akių ir nefantazuoti abstrakčių galimybių erdvėje. Jeigu partijos nesusitars dėl bendro demografinės būklės stabilizavimo ir reemigracijos prioriteto, dėl kai kurių atraminių, pagrindinių veiksmų, o vėliau ir dėl ilgalaikės programos, visi šiandien konstruojami reformų projektai bus tik ritualiniai aktai ir imitaciniai vaikų žaidimai (nebeliks reformų subjekto).

Viltinga tai, kad visos parlamentinės partijos yra pripažinusios, jog Lietuvos demografinė būklė yra kritinė, todėl tautos išlikimas jau artimiausioje ateityje gali pasidaryti nebeįmanomas. Reaguodama į šią situaciją, LVŽS frakcija pagrįstai siūlo peržiūrėti ir pakoreguoti jau 2015 metais pasirašytą šešių parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos, paversti jį politine demografinės būklės stabilizavimo ir reemigracijos skatinimo sutartimi, suderinti jį su opozicinėmis parlamentinėmis ir net neparlamentinėmis partijomis, kad ir jos prisijungtų prie šio susitarimo.

Ši sutartis turėtų parodyti: pirma, kad demografinės krizės įveikimas yra ilgalaikis uždavinys; antra, kad to uždavinio sprendimui turi būti įsipareigojusios visos politinės partijos; trečia, kad šiandien valstybės saugumui yra iškilusi ne viena, o dvi vienodai proporcingos grėsmės – išorinio užpuolimo ir demografinio išnykimo; todėl būtini ir du  valstybinės politikos prioritetai; ir, ketvirta, kad prie šio susitarimo turi jungtis ir permainoms pasirengusi pilietiška visuomenės dalis: neparlamentinės politinės partijos, visuomeninės organizacijos, žiniasklaida, mokslo ir mokymo įstaigos, religinės organizacijos, profesinės sąjungos ir kt.). Be tokio sutarimo negalima tikėtis tikro, t.y. visą tautą telkiančio nacionalinio susitarimo.

Kadangi Seimo Migracijos, Priklausomybių prevencijos, bei Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos yra užsiangažavusios rūpintis žmonių išlikimu, K. Stoškaus nuomone, jos jau ir turėtų inicijuoti permainas bei tapti Reemigracijos ir demografinės būklės atkūrimo komitetu, kontroliuojančiu demografinės krizės įveikimo procesus. Komitetas turėtų pasirūpinti, kad prie Vyriausybės atsirastų nuolatinė politikų ir mokslininkų-ekspertų darbo grupė, pajėgi analizuoti migracijos ir demografijos procesus ir teikti pagrįstus siūlymus ne tik valstybinei demografijos stabilizavimo ir reemigracijos skatinimo programai parengti, bet ir jai įgyvendinti. Parlamentinėms partijoms susitarus, Seimas turi įgalioti Vyriausybę parengti ilgalaikę valstybinę programą, o Seimo pirmininkas kreiptis į visuomenę paragindamas permainoms: normalizuoti žmonių tarpusavio santykius, stabdyti ne tik korupciją, smurtą, patyčias, atskirų socialinių grupių niekinimą ir žeminimą, netoleruoti gyvenimo be taisyklių, be atsakomybės ir priedermių. Šias nuostatas išryškintų 2018 metų paskelbimas pilietinių akcijų „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ metais.

Esame pernelyg dosnūs

SKLN narys Dainius Paukštė pateikė statistiką, kuri verčia susimąstyti kiekvieną sveikos nuovokos pilietį: mes, mokesčių mokėtojai, vienam gyventojui išlavinti išleidžiame vidutiniškai 60 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina vaikų darželių, mokyklų, sveikatos įstaigų, aukštųjų mokyklų išlaikymas bei kt. O žmogus emigruoja ir kuria pridedamąją vertę bei moka mokesčius kitai valstybei. Retorinis klausimas: ar Europos šalys mums skolingos už emigrantus, kad išmokėme ir paruošėme gerus darbuotojus jų ekonomikoms stiprinti? Lietuvos valstybės skola sudaro apie 17 mlrd. eurų. Padauginkime vieną milijoną emigravusiųjų gyventojų iš 60 tūkst. eurų, kurių prireikė kiekvieno jų lavinimui, ir gausime įspūdingą 60 mlrd. sumą. Ar dar kas drįstų teigti, kad Lietuva nieko neduoda Europai? Derybose Briuselyje politikai galėtų dažniau kalbėti apie ekonominę emigracijos žalą Lietuvai ir Lietuvos sukuriamą naudą kitoms valstybėms.

Reikia esminių struktūrinių pokyčių, kad ketinantys emigruoti persigalvotų, o emigravusieji sugrįžtų. SKLN atstovai K. Zaborskas, M.Kundrotas, J. Dingelis ir kiti pateikė Migracijos komisijai siūlymų, kurie galėtų būti Nacionalinės programos pagrindas. Jų nuomone, privalu grąžinti pasitikėjimą valstybe. Tam būtina teisingai perskirstyti BVP, suvaldyti šešėlinę ekonomiką, valstybės lėšų grobstymą ir švaistymą ir taip žymiai padidinti dirbančiųjų pajamas, sumažinti socialinę atskirtį. Būtina gyventojams suteikti realią savivaldą, įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus ir leisti seniūnijoms turėti savarankišką biudžetą,  stiprinti patriotinį ugdymą reformuojant švietimo sistemą, taip pat stiprinti dalyvaujamąją demokratiją, nepagrįstais reikalavimais neriboti žmonių teisės inicijuoti referendumus svarbiausiais valstybės klausimais, leisti piliečiams dalyvauti teisingumo vykdyme įtvirtinant teismuose visuomenės atstovų institutą, sparčiau didinti valstybės paramą šeimai, skatinti vaikų gimstamumą perimant sėkmingą Lenkijos ir Estijos praktiką. Būtina humanizuoti valdininkų ir piliečių santykius priimant valstybės tarnautojų etikos kodeksą, stabdyti smurtą ir patyčias ne tik artimoje aplinkoje, bet ir viešojoje erdvėje, nes tai didina nusivylimą ir nepasitikėjimą valstybe. Įstatymų leidėjas privalo vertinti priimamų įstatymų ir teisės aktų poveikį emigracijai ir šalies demografinei būklei, o Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi reguliariai rengti viešas veiklos ataskaitas apie emigracijos ir demografinės krizės suvaldymo rezultatus.

Dvigubos pilietybės panacėja

Susitikime paliesta ir dvigubos pilietybės tema. SKLN atstovų nuomone, pastaroji iniciatyva, kurią proteguoja Seimo LS , LVŽS ir TS-LKD frakcijos, yra prieštaringa dėl kelių priežasčių: įstatymu dviguba pilietybė visiems užsienyje gyvenantiems lietuviams negali būti leidžiama, nes tai prieštarauja Konstitucijai, – taip išaiškino Konstitucinis Teismas. Referendumu keičiant Konstituciją (12 str.) dvigubos pilietybės įtvirtinimo galimybė abejotina, nes referendumas pripažįstamas galiojančiu, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė rinkėjų sąrašuose esančių piliečių. Konstitucijos 12 str. priklauso Konstitucijos straipsnių grupei, kuriems pakeisti nepakanka referendume siūlomam sprendimui pritarusiųjų balsų daugumos. Minėto Konstitucijos straipsnio pakeitimas (leidžiant turėti dvigubą pilietybę) būtų priimtas tik tuo atveju, jeigu už jį balsuotų dauguma rinkėjų sąrašuose įrašytų piliečių. Atsižvelgiant į tai, kad paskiausiai vykusiuose referendumuose dalyvavo apytikriai 50-52 proc. rinkėjų, kone visi turėtų vienbalsiai pritarti dvigubos pilietybės idėjai. Tai mažai tikėtina. Neatsitiktinai referendumui priešinasi ir Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Kita vertus, Konstitucija piliečiui suteikia ne tik teises, bet ir pareigas. Akivaizdu, kad Lietuvoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams pilietybė sukuria pareigą ginti šalį, mokėti mokesčius ir kt. Emigravusieji piliečiai tokių pareigų išvengia – jie mokėti mokesčių Lietuvai, tarnauti kariuomenėje neprivalo. Taigi dviguba pilietybė sukuria piliečio teisių ir pareigų vienovės koliziją. Klausimų kyla ir daugiau: pvz., ar emigracijoje gyvenantis Lietuvos pilietis gali kelti savo kandidatūrą LR Prezidento ar Seimo rinkimuose, ar Lietuvos pilietybė įgyjama automatiškai gimus vaikui lietuvių šeimoje bet kurioje šalyje, iki kelintos kartos leidžiama Lietuvos pilietybę gimimu įgyti užsienyje gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečių vaikams?

Dvigubos pilietybės klausimą iškėlė emigracijoje gyvenantys lietuviai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad bet kokia diskriminacija dėl tautybės draudžiama. Todėl tenka įvertinti Visagino bei kitų miestų rusakalbių Lietuvos piliečių teisę kartu turėti ir pvz., Rusijos pilietybę. Pripažinę jiems tokią teisę, jokių pretenzijų dėl mokyklų dėstomąja rusų kalba moksleivių išvykų į Rusijos organizuojamas sukarintas stovyklas nebegalėtume reikšti.

Siūloma Lietuvos ir kitos šalies pilietybę leisti tik valstybėse, kurios atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Tačiau ir šiuo atveju esama dvejonių – Vilnijos krašto lenkų kilmės Lietuvos piliečiams laisvai dalijamos „lenko kortos“. Įteisinus dvigubą pilietybę, šio krašto gyventojai galėtų įgyti ir Lenkijos pilietybę, nes tai atitiktų minėtus kriterijus. Tačiau dėl nuolatinių priekaištų Lietuvai neva joje yra pažeidžiamos Lietuvos  lenkų teisės, tokia galimybė daugeliui politikų neatrodo patraukli.

Vis dėlto sutarta, jog dviguba pilietybė yra siekiamybė, nes Lietuvos „išsivaikščiojimą“ būtina stabdyti visomis išgalėmis.

Vytautas Budnikas

SRTRF remiama programa piliečiai ir valstybė