„Vaikų negalima auklėti, vaikus reikia mylėti.“, „Auklėkite šunis, vaikus mylėkite“, „Vaikai yra dievai, su jais reikia elgtis kaip su dievais. Ne mums skirta juos auklėti, čia jie atėjo mūsų auklėti“, „Vaikai iš prigimties yra geri, juos sugadina aplinka, auklėjimas, nurodinėjimai, kaip yra teisinga, o kaip – neteisinga“, „Isterijos proveržis yra gerai, nevalia isterikuojančio vaiko raminti“.
Štai tokių komentarų sulaukiau savo feisbuko paskyroje pradėjusi diskusiją apie vaikų auklėjimą, savo knygoje „Minčių žvėrynas“ rašo Eva Tombak. Temą padiktavo psichologo Jordano Petersono tvirtinimas, esą „vaikai anaiptol nėra iš prigimties geri, juos reikia auklėti, kad užaugtų dori žmonės“.
Psichologo požiūris kerta smūgį liberaliajam auklėjimui, ir aš prisimenu „Sniego karalienę“: „Vaikus reikia lepinti, tada iš jų išaugs tikri plėšikai.“ Mūsų visuomenėje viešpatauja besąlygiškos meilės vaikams idėja: turime juos tiesiog mylėti, leisti jiems tiesiog būti ir ko nepasiekia – pakelti, kad pasiektų, ko nepasiima – paduoti, kiekvieną pražangą suprasti ir atleisti.
Beje, žinai, kad besąlygiškos meilės idėja nėra mileniumo išradimas – ji gimė šeštajame dešimtmetyje?
Besąlygiška meilė – tai atsakas į Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Penktojo ir šeštojo dešimtmečio karta pareiškė: „Gana. Mes norime, kad mus mylėtų nepriklausomai nuo nieko.“ Taip buvo nutarta vaikus auklėti besąlygiška meile.
Neilgtrukus „meilė už nuopelnus ir paklusnumą“ transformavosi į „meilę be ribų“. Bet laisvės švytuoklė pernelyg įsisiūbavo. Besąlygiškos meilės eksperimentas žlugo. Tėvai prarado galimybę daryti vaikams įtaką, juos auklėti. Mes žengėme per toli su pasitikėjimo kreditu, mūsų besąlygiškas palaikymas įskiepijo vaikams klaidingas nuostatas.
Mes tikėjomės, kad laisvė išugdys jų savivertę, brandą, nepriklausomą mąstymą, ir tokiu būdu jie išaugs laimingi ir sėkmės lydimi žmonės.
Tačiau iš tikrųjų besąlygiška meilė tapo tarsi Pandoros skrynia, sužeidė savivertę, sustabdė brandą, ir šiandien mes turime infantilų kartą, kuri nenori suaugti, visą gyvenimą nepaleidžia „vidinio vaiko“.
Šiuolaikinius tėvelius ir mane pačią paralyžiuoja baimė: vaikų bausti negalima, bausmė traumuos atžalos psichiką, vaikai mūsų nemylės, jei juos bausime. Vaikų teisių sergėtojai gali džiaugtis (nabagėliai jie, jeigu jiems tai džiaugsmas) – liberalumo maras nugalėjo sveiką protą.
Tėvai vaikui trenka galvą, jis klykia, o kaimynai, neišsiaiškinę priežasčių, jaučia pilietinę pareigą kviesti policiją.
Prekybos centre vaikas isteriškai raitosi ant grindų žviegdamas „noriu lėlės, noriu ledų, noriu saldainių“, tėveliams širdis kulnuose, jie nežino, ką daryti – jei pakels balsą, mėgins griežčiau sudrausminti, jiems gresia prarasti tėvų teises.
Aš pritariu, kad tėvus reikia bausti, jei neišauklėjo vaiko, bet atimti teises vis dėlto yra hardkoras…
Skaitykite daugiau ČIA
