EŽTT pripažino: Lietuvos partizanų naikinimas yra genocidas

2019 m. rugsėjo 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT ar Teismas) paskelbė, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. vykusiame posėdyje penkių Didžiosios kolegijos teisėjų atrankos komisija (toliau – Komisija) atmetė pareiškėjo S. Drėlingo prašymą perduoti jo bylą svarstyti Didžiajai kolegijai.

Komisijos, kurią sudaro Teismo pirmininkas ir rotuojami du Teismo skyrių pirmininkai bei du kitų skyrių teisėjai (negali būti įtraukiamas nacionalinis teisėjas bei teisėjai jau sprendę dėl bylos priimtinumo ir esmės), sprendimo motyvai pagal Teismo reglamento 73 taisyklę nėra pateikiami.

Atmetus pareiškėjo prašymą, remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 44 straipsnio 2 dalies c punktu, EŽTT 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą (Nr. 28859/16) tapo galutiniu 2019 m. rugsėjo 9 d. ir nebegali būti skundžiamas.

Primename, kad 2019 m. kovo 12 d. EŽTT paskelbė sprendimą,   kuriuo konstatavo, kad nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnis (nėra bausmės be įstatymo) nacionaliniams teismams nuteisus pareiškėją už genocidą prieš Lietuvos partizanus.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nacionaliniai teismai nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį (genocidas) už tai, kad jis, tarnaudamas LSSR VSK (KGB), 1956 m. dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant du organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus – A. R., slapyvardžiu ,,Vanagas“, bei šio žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“. Abu partizanai buvo įkalinti. ,,Vanagas“ buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir 1957 m. sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – nuosprendžiu nuteistas mirties bausme ir nužudytas, t. y. fiziškai sunaikintas. „Vanda“ LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. nuosprendžiu aštuonerių metų terminui deportuota į SSRS lagerį Sibire.

Remdamasis Konvencijos 7 straipsniu, pareiškėjas S. Drėlingas EŽTT skundėsi, kad Lietuvos teismai jo byloje pritaikė platesnę genocido nusikaltimo sampratą, kuri neatitiko šio nusikaltimo sampratos pagal tarptautinę teisę ir jo nuteisimas buvo retroaktyvus.

Pirmiausia, nagrinėdamas pareiškėjo argumentą, kad jis fiziškai nedalyvavo šių dviejų partizanų sulaikymo operacijoje, EŽTT pakartojo, kad visų trijų instancijų nacionaliniai teismai kruopščiai išnagrinėjo ir atmetė šį pareiškėjo argumentą. Nacionaliniai teismai geresnėje padėtyje įvertinti visą medžiagą ir įrodymus negu EŽTT. EŽTT neturėjo pagrindo nukrypti nuo nacionalinių teismų išvadų. Taip pat EŽTT atmetė pareiškėjo argumentą, kad jis negalėjo būti nuteistas už genocidą, nes pats nepriėmė sprendimo nubausti mirties bausme ar deportuoti partizanų ”Vanago” ir “Vandos” (”Vanagas” nuteistas mirties bausme ir „Vanda“ deportuota vėliau LSSR Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu). EŽTT pakartojo, kad net eilinis kareivis negalėjo įrodyti visiško, aklo paklusimo įsakymams, kurie akivaizdžiai pažeidė tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę, kuri yra aukščiausia vertybė žmogaus teisių hierarchijoje. EŽTT sutiko su nacionaliniais teismais, kad pareiškėjas, kuris nuo 1950 m. žinojo apie MGB/KGB metodus (atsižvelgiant į tai, kad jis ne tik studijavo MGB mokykloje, bet nuo 1952 m. tarnavo MGB/KGB padaliniuose, kurių tikslas buvo sunaikinti pasipriešinimo sovietų okupacijai narius), turėjo aiškiai suprasti, kad sulaikius partizanus, jie bus sunaikinti.

Toliau vertindamas, ar pareiškėjo nuteisimas už genocidą suderinamas su Konvencijos 7 straipsniu, Teismas priminė, kad pareiškėjo S. Drėlingo baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje buvo atsižvelgta į EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05), kuriuo nuspręsta, kad buvo pažeistas Konvencijos 7 straipsnis (nėra bausmės be įstatymo), nes toje byloje nacionaliniai teismai tinkamai nepagrindė savo išvados, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės, t. y. grupės, saugomos pagal 1948 m. Genocido Konvencijos II straipsnį, dalį.

EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjo S. Drėlingo byloje LAT detaliai paaiškino „tautos“ sąvoką bei pagrindė, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis”. LAT, be kita ko, pažymėjo, kad SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui. Taigi Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Todėl LAT priėjo išvadą, kad Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas. Aptaręs pirmiau paminėtas LAT išvadas, EŽTT sutiko, kad pareiškėjo byloje LAT atsižvelgė į trūkumus, anksčiau nustatytus EŽTT sprendimu byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje EŽTT nustatė, kad „nacionalinių baudžiamųjų teismų konstatuotuose faktuose nebuvo įtikinamų išvadų, pagal kurias Teismas galėtų įvertinti, kokiu pagrindu nacionaliniai teismai nusprendė, kad 1953 m. Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, kitaip tariant, dalį grupės, saugomos pagal Genocido konvencijos II straipsnį“ (EŽTT byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 181). EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo S. Drėlingo byloje LAT taip pat rėmėsi Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimu, kuriame jau pateiktas Lietuvos partizanų ir jų reikšmingumo lietuvių tautai istorinis kontekstas.

Atsižvelgdamas į subsidiarumo principą bei į EŽTT 2015 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, EŽTT konstatavo, kad LAT išvada, kad pareiškėjas vykdė genocidą prieš partizanus „Vanagas“ ir „Vanda“, buvo pagrįstas. EŽTT pripažino, kad LAT tinkamai išaiškino EŽTT sprendimą, siekdamas užtikrinti Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi. Taip pat vertindamas, ar LAT tinkamai suprato EŽTT sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą esmę, EŽTT priminė vėlesnę LAT praktiką, kurioje pripažįstama, kad retroaktyvus nuteisimas už genocidą prieš Lietuvos partizanus kaip atskirą politinę grupę, nesaugomą pagal 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnį, negalimas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nuteisimas už genocidą prieš partizanus A. R. „Vanagas“ ir B. M. „Vanda“ yra numatomas ir Konvencijos 7 straipsnis nėra pažeistas.