F.Kukliansky raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ar provokacija?laida?

Laurynas Kasčiūnas

Lietuvos partizaninis judėjimas kaip niekas kitas visada buvo Kremliaus taikinys. Maskvai itin svarbu kovas prieš sovietinę okupaciją, už Lietuvos nepriklausomybę paversti „banditizmu“, o šių kovų didvyrius šmeižti ir dergti. KGB tuo užsiėmė ilgus dešimtmečius, tame tarpe ir aktyviai vykdydama tokias melo operacijas Vakaruose. Ypač per savo žvalgybos agentūros tinklą. Dažniausias blogio imperijos metodas visada buvo tiesiog apšmeižti partizanus kaip tariamus nacių bendradarbius ar dalyvavusius Holokauste.

Dabartinė Vladimiro Putino ir jo saugumiečių elito valdoma Rusija itin aktyviai tęsia istorijos perrašymo politiką. Tik prieš porą savaičių išplatintas paties Rusijos prezidento tekstas, kuriuo net teisinamas Molotovo-Ribbentropo paktas ir neigiamos Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos. Logiška, kad sustyguotai ir vėl smūgiuojama į partizanus, būtent tuos žmones, kurie gynė Lietuvą nuo šių komunistinės Rusijos veiksmų, kuriuos dabar V.Putinas bando istoriškai įteisinti, melagingai aiškindamas, kad Baltijos valstybės „savanoriškai“ įstojo į Sovietų Sąjungą. Partizanų kraujas ir atminimas tam labai trukdo. Dėl to reikia juos ištrinti iš istorijos apipilant purvais.

Kremliaus taikiniu visada išskirtinai buvo ir vienas svarbiausių partizanų vadų ir pasipriešinimo legenda Juozas Lukša-Daumantas. Šis Lietuvos didvyris kovas tęsė iki pat 1951 metų, kai agento išduotas, žuvo nelygioje kovoje su sovietiniais okupaciniais daliniais mūšyje miškuose Kauno rajone. KGB skyrė ypatingas propagandines pastangas prieš J.Lukšą-Daumantą tiek okupuotoje Lietuvoje (1961 metais jau buvo išleista juodinimo knyga „Vanagai iš anapus“), tiek siekdama melą apie tariamą bendradarbiavimą su naciais skleisti Vakaruose.

Savo įžūlumu pritrenkė, bet turiu pripažinti iš esmės jau nebenustebino, Fainos Kukliansky su bendražygiais paskelbtas raštas Seimo pirmininkui, kuriuo jie reikalauja atšaukti parlamento sprendimą 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais. Negalėdama tiesiogiai apkaltinti žuvusio partizanų vado dalyvavimu Holokauste, F.Kukliansky, išvedžiodama, manipuliuodama, skleisdama insinuacijas, bando mesti šešėlį jo atminimui, stengdamasi įpainioti jį į tai, su kuo jo niekaip negalima sieti.

Jei raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida, F.Kukliansky turėtų nedelsiant atšaukti jį ir atsiprašyti už Lietuvos laisvę žuvusio partizanų didvyrio atminimo pažeminimą, priešingu atveju, deja, bet jos kreipimąsi galima laikyti tik kaip Rusijos režimui tarnaujančią provokaciją bei mirusio didvyrio tyčinį šmeižtą.

 Vidmantas Valiušaitis:

Pagaliau! Valstybės vyro vertas pareiškimas!

Iš ko pažinsi lietuvį, klausė dar XIX a. pabaigoje Vincas Kudirka ir pats atsakė: iš kinkų drebėjimo.

Mūsų vadovaujančiu politikų pastarojo meto raiška istorinės atminties apsaugojimo srityje šią himno autoriaus įžvalgą patvirtina. Manau, kad servilizmo instinktas ir uolus veržlumas aptarnauti svetimus interesus kyla ne dėl sąmoningo noro veikti prieš Lietuvos interesus, kiek dėl menko Lietuvos istorijos išmanymo ir silpno charakterio, stumiančio eiti „mažiausio pasipriešinimo” keliu. Kitaip tariant, visur kapituliuoti.

Prieita iki to, kad vadovė visuomeninės organizacijos, visų mokesčių mokėtojų pinigais dosniai aprūpinamos, įgijo drąsos Seimo – visuomenės atstovybės – pirmininkui nurodinėti ką Lietuvos žmonės turi gerbti, o ko ne. Tų „pageidavimų” visuma išryškina labai konkretų kontūrą: Lietuvių Tauta „negali” gerbti tų savo istorinių asmenybių, kurioms „kinkadrebystė” nebuvo būdinga. Todėl net mirusius tokius asmenis bandoma sumaišyti su žemėmis.

Laurynas Kasčiūnas yra iš tų retų politikų, kurie žino istorija, mąsto valstybinėmis kategorijomis.

Kad taip daugiau tokių žmonių atsirastų Lietuvos politikoje! Lietuva greitai keistųsi – atsirastų vilties ir daugiau pasitikėjimo savo valstybe ir jos ateitimi.