Vargšas adventas… Ar galėjo kas nors tikėtis, kad jis, mano Dzūkijoje kažkada dainingu leliumų vardu vadintas, tas ramybės, susikaupimo, apsivalymo ir Jėzaus gimtadienio laukimo metas, mūsų krikščioniškoje valstybėje šiemet bus iki tokio laipsnio išpurvintas ir paniekintas, kad virs šlykščiausio politinio balagano keturnedėliu..
Kur ta ramybė, kur susikaupimas…
Kai premjeras Skvernelis kreipiasi gal net į keliolika specialiųjų tarnybų, kad tos išsiaiškintų, kas organizavo mokytojų streiką (Gabrielius Landsbergis, Tapinas ar Putinas?..), o prezidentė apsimeta gydytoja psichiatre ir diagnozuoja, kad tokias premjero nuojautas galėjusi sukelti… liga… O Lietuvos Valstybės Vyriausiasis Viršininkas Karbauskis išsiaiškina, kad tokią diagnozę Skverneliui nustačiusios psichiatrės apartamentuose nėra nė vieno… veidrodžio ir būtent dėl šios priežasties ji negalinti pasižiūrėti į save…
Kai Rasa Juknevičienė, įbėgusi į posėdžių salę, kurioje jos kolegos Seimo nariai priiminėja biudžetą, pasinaudoja „replikos teise“ ir visiems praneša, kad tik ką koridoriuje girdėjusi, kaip premjeras žurnalistus informavo apie savo kreipimąsi į keliolika spec. tarnybų, o visam Seimui paaiškėja, kad Petras Gražulis viską žino geriau nei tos keliolika tarnybų ir net nei pats Putinas ar pats Tapinas, nes tame pačiame Seimo posėdyje pasinaudojęs kitos „replikos teise“, visiems girdint paskelbia Rasą Juknevičienę „destruktyvia, valstybę griaunančia politine jėga“, o konservatorius įvardina „pučistų partija“ ir dar priduria, kad Juknevičienė ir jos partija yra „Rusijos agentai“!..
Tai gerbiamieji katalikai, kur ta jūsų advento ramybė?.. Tas laukimas.. Kur adventui būdingas dvasinis apsivalymas?.. Triukšminga trijų ministrų karjeros pabaiga į advento apsivalymą gal kiek ir galėtų pretenduoti, tačiau į ramybę – niekaip… O vieša diskusija-akidraska „Kas lietuviui arčiau širdies: smurtas prieš vaikus ar smurtas prieš jų tėvus“?.. O Nacionalinės kultūros ir meno premijos, rašytojui Ivaškevičiui ir menininkui Railai paskirtos per adventą?.. per leliumus!.. Argi tai ne vos ne skaudžiausias smūgis, net du smūgiai, į pačius paširdžius tradicinėms lietuvių tautos vertybėms?.. Krikščioniškoms, o gal net ir pagoniškoms!
Oi, oi, oi… Ir kodėl tas vargšas adventas, tas užmirštasis leliumai, tas Jėzaus gimimo laukimas šiemet Lietuvoje virto kažkokios šėtoniškos jėgos sukeltu balaganu. Gal sakau, Seimo narys Zbignevas Jedinskis iš tiesų buvo teisus per adventą žiniasklaidai liudijęs, kad Seime veikia kažkieno valdomas psichotroninis ginklas, neleidžiantis jam posėdžiuose balsuoti taip, kaip jam diktuoja sąžinė – spaudžia vieną mygtuką, o pasispaudžia visai kitas ir jo, sąžiningo parlamentaro, balsas „nueina“ visai ne ten… O jeigu paaiškės, kad jis, ponas Zbignevas, yra teisus, jeigu kažkieno psichotroninė patranka į mūsų valdžios smegenis iš tiesų nuolat šaudo?.. Ir jeigu ne vien Seime?.. Jeigu ir Vyriausybėje?.. O jeigu net ten, kur nėra veidrodžių?.. Bet aš bijau baisiausio. Kad nepaaiškėtų, jog psichotroninis ginklas nutaikytas ne į mūsų valdžios, o į mūsų pačių smegenis. Ir ne nuolat. O tik per rinkimus. Kai mes renkame Seimą, savivaldybių valdžią. O jeigu net tada, kai renkame prezidentą?.. Juk regis, balsuojame už protingiausius, doriausius, o ką vis išrenkame?.. Tą, ką vis ką turime ir turime?..
Būtent čia, ties paskutiniuoju klaustuku, suskamba mano telefonas. Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teiraujasi, ką rašau. Apie Tapiną, sakau, ir apie Putiną. Ir dar apie veidrodžius, kurių svarbiausioje Lietuvai vietoje trūksta. Ir apie psichotroninį ginklą, ir apie visą šio advento balaganą… Kai pabaigiu, jis kiek patyli ir staiga kažkokia pavydėtina ramybe dvelkiančiu balsu ištaria: „O mes per adventą su Tėvu Stanislovu persikėlėme į… Gariūnus…“
Ir dabar jau jis ima man pasakoti… Jau po pirmųjų sakinių suvokiu, kad tai, ką girdžiu, labai svarbu ne tik man. Tad šio mūsų iškilaus menininko ir nemažiau iškilaus Lietuvos valstybės piliečio žodžius ryžtuosi „atiduoti“ mūsų skaitytojams. Galbūt vienam kitam tos penkios ar šešios minutės, praleistos prie šių maestro Stasiulevičiaus žodžių, virs vienintelėmis, kai jis šiemet bus pajutęs tikro advento, tikrų leliumų dvasią…
Tėvas Stanislovas… Gariūnuose
…Atvažiuojame su grupe dailininkų į Paberžę padirbėti – savo paveiksluose įamžinti tų vietų, kur ilgai gyveno ir dirbo Tėvas Stanislovas, ir tos dvasios, kurią jis čia paliko. Ir kuri iki šiol čia apgaubia kiekvieną atvykusįjį. Ne pirmąkart čia atvažiuoju su kolegomis dailininkais. Bet pirmąkart man buvo suteikta tokia garbė – buvau apgyvendintas tame kambarėlyje, kuriame dar prieš keliolika metų gyveno Jis pats.
Pirmą rytą nubundu vos prašvitus. Prieinu prie lango. Šventoriaus vartai atviri, o pro juos oriai įžingsniuoja… Kaip tu manai kas? Ogi, gandras. Šventoriuje pasidairo, pasidairo ir, matyt, nusprendžia pasivaikščioti aplink bažnyčią. Eina. Bet visai netrukus jį sustabdo žibintas. Ir žvakė. Jie visą laiką čia dega, nes tai Tėvo Stanislovo kapas. Gandras gal minutę, gal dvi stovi prie kapo, žiūri į gėles, kurių čia visada gausybė, paskui apsisuka ir neskubėdamas patraukia atgal šventoriaus vartų link. Tarsi būtų atlikęs viską, kas buvo iš anksto sumanyta. Tarpuvartėje stabteli, suplasnoja sparnais, pakyla ir dar ilgokai sklando Paberžės aukštybėse…
Jau keturiolikti metai, kai Tėvo Stanislovo nebeturime. O jo gerumas liko. Jis čia pat, šventoriuje, bažnyčioje, klebonijoje, kapinaitėse, Paberžėje. Visur, kur jo vaikščiota, į kur žmonių pas Jį važiuota, eita. Jo durys neužsidarydavo. Lankydavosi tie, kuriems reikėjo Jo žodžio, Jo šypsenos, ir to neišsenkančio gerumo.
Pas Jį atvykęs galėjai čia aptikti narkomanų, alkoholikų – Jis juos gydė, rengė, su jais dalinosi ir rūbais, pinigais, maistu. O kadangi Tėvas Stanislovas mokėjo mūryti, buvo gerai įvaldęs ir kirvį, ir kūjį, ir plaktuką, prie klebonijos įsirengė dar ir kalvę. Joje su tais įvairių priklausomybių kamuojamais žmonėmis ir kitais, čia namus suradusiais ar tiesiog pusdieniui pasisvečiuoti atvykusiais, buvo nukalta keliasdešimt tūkstančių vario ir geležies „saulučių“. Iš čia jos pasklido po visą Lietuvą… Ir neabejoju, vis dar šviečia.
Viešint pas Jį, atvežė mergaitę. Kokių 15 metų. Ji pas Tėvą Stanislovą jau anksčiau buvo lankiusis, jau bendravusi, jau pajutusi Jo gerumo galią. Bet dabar jos laukė sudėtinga galvos operacija ir ji paprašė, kad prieš tai ją nuvežtų pas Jį. Savo akimis regėjau, kaip Jis pasisodino tą mergaitę ir kaip nuoširdžiai juodu gerą valandą kalbėjosi. Mergaitė išvažiavo švytinčiu veidu ir su viltimi gyventi…
Atsimenu, prieš keliasdešimt metų irgi su grupe dailininkų atvažiuojame pas Jį. Vakare bažnyčioje Jis mums surengia koncertą – pats groja vargonais ir gieda psalmes. Paskui pasiima žvakę ir toliau giedodamas išveda mus iš bažnyčios. Ruduo, naktis, einame įkandin. Atveda į kapines. Vedžioja nuo kapo lig kapo, pasakoja apie kiekvieną… Nes kiekvieną puikiai žino. Kai Jį, buvusį politinį kalinį, 1966 m. paskyrė dirbti Paberžės parapijoj, jis pradėjo nuo kapinių tvarkymo. Žmonės dar prisimena Tėvą Stanislovą basą, paraitotom kelnėm, karučiu vežantį šiukšles iš kapinių. Jis susirasdavo kiekviename apleistame kape palaidoto žmogaus artimuosius ir atsiklausdavo, ar galėtų ant jų artimojo kapo pastatyti kryžių ar koplytstulpį… Jam talkino menininkai, liaudies meistrai kryždirbiai. Ir palengva šios buvusios apleistos kapinaitės tapo vienomis gražiausių Lietuvoje.
Bet grįžkime prie gandro… To, kuris tą ankstų rytą atskrido pastovėti prie Tėvo Stanislovo kapo… Garbės sargyboje. Vienas. Individualistas. Toks pat kaip mes, Paberžėn tada atvykę dailininkai „Individualistai“. Mes taip pasivadinome prieš 25 metus, pajutę, kad Lietuvoje globalistiniai skersvėjai ima kėsintis į mūsų prigimtines šaknis, tradicines vertybes, kurias taip saugojo Tėvas Stanislovas. Todėl nieko stebėtino, kad artėjant jo gimimo 100 metų sukakčiai, būtent mes, „Individualistai“, savo darbais sumanėme jį pagerbti dar tada, kai niekas nežinojo, kad 2018-ieji bus paskelbti Tėvo Stanislovo metais. Paberžėje buvo surengti du plenerai, kuriuos parėmė Kėdainių savivaldybė. Po vieno jų tiesiog bažnyčioje ir aplink ją, šventoriuje, surengėme Paberžėje sukurtų darbų parodą. Tai buvo nuotabi dailės ir muzikos šventė. Paskui paroda persikėlė į 1863 m. sukilimo muziejų. Irgi Paberžėje. Po to – į Kėdainių krašto muziejų. Lapkritį kitų dailininkų darbais papildyta didžiulė paroda atidaryta Vilniuje, Karininkų Ramovėje, o šiomis dienomis Tėvas Stanislovas „persikraustė“ į Gariūnus, į Verslo ir kultūros parką, kuris mums, „Individualistams“, jau ne pirmi metai yra nepalyginamai dėmesingesnis už Kultūros ministeriją. Čia su juo galės bendrauti tūkstančiai pačių įvairiausių žmonių. Ir jo gerumas virs jų gerumu. Kaip anuomet virsdavo ten, Paberžėje, ir visur, kur Jis būdavo.
