Filosofas Vytautas Radžvilas: Esame grandiozinių sukrėtimų išvakarėse

Kitą dieną po Didžiojoje Britanijoje įvykusio balsavimo dėl „Brexit“ sutarties su ES Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje vyko konferencija „Kaip išsaugoti Europą?“. Pasak organizatorių, akademinė ir politinė paskata surengti šią konferenciją buvo būtinybė aptarti Europos Sąjungos padėtį gilėjant jos krizei ir artėjant Sąjungos politinį veidą neišvengiamai pakeisiantiems ES Parlamento rinkimams.

Didžiosios Britanijos atsiskyrimo procesai yra labai panašūs į Sąjūdį, Europos Sąjunga eina žlugimo keliu, tačiau neturėtume džiūgauti, nes toks scenarijus yra geopolitiškai pražūtingas Lietuvai – tokias mintis konferencijoje išsakė Vilniaus universiteto profesorius Vytautas RADŽVILAS, kurio pranešimą skaitytojams pateikiame plačiau.

Lietuviška „Brexit“ interpretacija

Savo pranešime prof.Vytautas Radžvilas teigė, jog antradienį Didžiojoje Britanijoje vykęs balsavimas dėl „Brexit“ sutarties jam priminė tai, ką Lietuvoje matėme prieš tris dešimtmečius.

„Aš matau tai, ką seniai regėjome Lietuvoje ir ką galbūt teks pakartoti. Iš tikrųjų šiandien Anglijoje grumiasi 3 žmonių grupės. Tie, kurie nori, kad Anglija taptų vėl suvereni šalis, antroji grupė – tie, kurie bet kuria kaina nori išlaikyti Angliją Europos Sąjungoje. Ir trečioji – besiblaškančiųjų grupė, kurios lyderė yra Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May), – dėstė V.Radžvilas. – Ir tas antradienio balsavimas dėl „Brexit“ yra įspūdinga pamoka, parodanti, kur veda ir kuo baigiasi baimė, dvejonės, neryžtingumas. Baigiasi pralaimėjimu ir galbūt istorine gėda.

Prieš 30 metų čia, Lietuvoje, mes turėjome tokį pat susiskirstymą. Buvo Sąjūdis, reikalavęs Lietuvos laisvės, buvo atviri Lietuvos išdavikai, kuriems vadovavo iki šiol liūdnai prisimenamas Burokevičius. Ir buvo trečioji grupė – Lietuvos komunistų partija, kuri drebėjo, svyravo ir galiausiai balsavo lemtingą kovo 11 dieną už Nepriklausomybės Aktą tik spaudžiama Tautos. Tokia yra adekvati to, kas vyksta Anglijoje, interpretacija“.

Pasikartojanti „pertvarka“

Pasak prof.V.Radžvilo, kalbant krizės Europos Sąjungoje ir Lietuvos padėties tema plačiau, galima prisiminti M.Gorbačiovo „pertvarką“. „Mes gyvename, arba grįžome šiek tiek išoriškai kitomis aplinkybėmis į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, kai vyko garsioji „pertvarka“, – sakė V.Radžvilas. – Priminsiu, jog Lietuva tapo nepriklausoma todėl, kad byrėjo globali politinė ideologinė komunizmo sistema. Jai žlugus, pasaulyje įsitvirtino kita globali ideologinė sistema, kuri vadinasi neoliberalizmas. Komunizmas turėjo savo centrą Maskvoje, pasaulinė neoliberalizmo sistema turi savo centrą Vašingtone. O šalis, kuri vykdė globalistinę neoliberalistinę revoliuciją, be abejo, buvo JAV. Šiandien ta sistema turi savąjį Gorbačiovą, jo vardas – Donaldas Trampas (Donald Trump). Šiandieninė „pertvarka“ vyksta dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių „pertvarka“ vyko ir Sovietų Sąjungos bloke. M.Gorbačiovas suprato, kad Sovietų Sąjunga nebegali vykdyti savo revoliucinės pasaulinės misijos. D.Trampas taip pat suprato, kad Jungtinės Amerikos Valstijos šiandien yra nepajėgios atlikti savo vaidmens, nes valstybės skola – 20 trilijonų dolerių. Tai reiškia, kad mes esame grandiozinių sukrėtimų išvakarėse ir privalome mąstyti, veikti taip, kaip sugebėjome mąstyti ir veikti prieš 30 metų“.

Tačiau, pasak pranešėjo, mūsų bėda ta, kad šios tiesos Lietuvoje nenorima pripažinti. „Lietuvos politologai, žiniasklaida analizuoja įvykius ir kalba taip, lyg nieko nevyktų, – aiškino V.Radžvilas. – Prisimenu, prieš 30 metų Vilniuje pirmas darbas ryte būdavo bėgti prie spaudos kiosko nusipirkti Maskvos laikraščių, nes juose virė įdomios diskusijos – kokia imperijos padėtis ir kas jos laukia. Mūsų „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, taip pat ir vadinamasis nacionalinis transliuotojas rašė ir kalbėjo taip, lyg nieko nevyktų. Ir šiandien Lietuvos oficialiosios valdžios institucijos, akademinės institucijos, žiniasklaida iš tiesų elgiasi taip, kaip prieš 30 metų elgėsi Maskvai lojalios atitinkamos institucijos. Nes kažkam karjera tarptautinėse organizacijose yra svarbiau už Lietuvos likimą“.

Žlunganti Europos Sąjunga

Nepaisant Europos Sąjungos kritikos, profesorius nuogąstavo, kad dabartiniai Europos Sąjungoje vykstantys procesai veda prie šios Sąjungos, kuri Lietuvai yra gyvybiškai svarbi, žlugimo.

„Kalbant apie ES, nereikia didelės išminties suprasti, kad Europos Sąjunga, kaip tam tikras politinis darinys, Lietuvai visais atžvilgiais yra svarbi. O garsūs šūkiai – „Nepriklausykime niekam“, „Būkime absoliučiai neutralūs“ yra savižudybės forma, – sakė V.Radžvilas. – Tačiau visai kas kita yra Europos Sąjungos santvarka, kuri iš tiesų yra liberalkomunistinė santvarka.

Dabartinis ES projektas yra ne tik gilioje krizėje, bet iš esmės miręs. Šitas teiginys, be abejo, šokiruoja, nes išgirdus žodį, kad Europa yra žlugusi, nepatikliai įsiklausoma ir nustembama – nieko juk neatsitiko. Taip yra dėl standartinio mąstymo, kuris perša vaizdinius, kad krizė arba žlugimas yra apokalipsė. Visi, ypač vyresnio amžiaus žmonės, prisimena, kad žlugimas išoriškai neprimena jokios apokalipsės. Sovietų Sąjungos imperija žlugo po 1991 rugpjūčio pučo. Kas vyko po to? Iš inercijos vyko kasdieninis gyvenimas, sukosi biurokratinė mašina, virš Kremliaus dar iki pat Naujųjų metų plevėsavo raudonas skuduras. Taigi milžiniškas kūnas tarsi judėjo, bet jis buvo miręs, nes trūko jam gyvastį suteikiančios dvasios. O kad šitas kūnas šiandien yra miręs, suprasti labai lengva. Kaip žinote, vyksta diskusija dėl ES raidos, tolesnių integracijos įvairių scenarijų. Kai į juos atidžiai įsiklausai ar atidžiai įsiskaitai, ar juo labiau apmąstai, nesunku suprasti, koks šitų scenarijų intelektualinis lygis. Ogi toks, kokius scenarijus gali parašyti guvesnis pirmo kurso studentas. Kelių šimtų milijonų žmonių politinis darinys šiandien gali tik tiek. Tai ir yra pabaigos ženklas“.

Bet dėl to, pasak profesoriaus, neturime džiūgauti: „Priešingai, Lietuvos geopolitinė saugumo padėtis aiškiai rodo, kad kitaip negu didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, kurios vienaip ar kitaip iš tos padėties išsigelbės, mūsų gali laukti labai liūdna baigtis. Vienas iš scenarijų – virš mūsų galvos pakibęs Migracijos paktas, apie kurį Lietuvoje nenorima net užsiminti, bet su kartėliu tenka pagalvoti. 2004 metais šviesaus atminimo Romualdas Ozolas, sužinojęs, kad tiesiamas „Nord Stream“ dujotiekis, rašė: „Mes vėl grąžinti į Rusijos įtakos sferą“. O mūsų politiniam ir akademiniam elitui neužteko 15 metų suprasti, kad tai realybė. Ir kol tai neįvyko galutine ir negrįžtama forma, skubiai reikia kažką daryti“.

Turime daugiau sveiko proto

Rasti atsakymą į klausimą, ką reikėtų daryti, kaip gelbėti Europą, pasak prof. V.Radžvilo, nepaprastai sunkus uždavinys.

„Reikalauti, kad mes šiandien pateiktume, ką daryti, būtų šiek tiek naivoka todėl, kad ne viskas priklauso nuo mūsų, – aiškino V.Radžvilas. – Juk bunda visos Europos tautos ir šiuo metu formuojasi revoliucinių nacionalinių išsivadavimo sąjūdžių banga. Mums tiesiog reikės rasti savo vietą. Kokia galėtų būti ta vieta? Manyčiau, labai svarbi. Mano įsitikinimu, mes esame privilegijuotoje padėtyje dėl vienos labai svarbios priežasties. Kaip jau minėjau, tai, kas yra vadinama Europos integracijos projektu, yra dar viena komunistinės europeizacijos proceso banga. Šita banga savo svarbiausiais bruožais atspindi tai, kas vyko vadinamosios komunistinės revoliucijos laikotarpiu buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kitose komunizmo šalyse. Norint suprasti, ką tai reiškia, nes tai irgi gali šokiruoti, primenu, kad jau XIX amžiuje buvo dvi konkuruojančios komunistinės revoliucijos įgyvendinimo strategijos. Viena strategija, kuri rėmėsi K.Marksu, teigė, kad būtina staigiai įvykdyti smurtinę proletarinę revoliuciją, įvesti geležinę proletariato diktatūrą ir sukurti komunizmą. Antra strategija, kuri buvo vadina revizionistine, teigė, kad šito tikslo reikėtų siekti taikios evoliucijos keliu išnaudojant įvairias parlamentinės kovos priemones. Rusijoje šios dvi strategijos buvo tiksliai įvardintos: bolševikai ir menševikai. Šiuolaikinis eurokomunizmas yra menševikinės komunizmo revoliucjos projektas. Bet kaip tik dėl tos priežasties galima drąsiai teigti, kad nuo 1968 metų revoliucijos ši ideologija daug stipriau užvaldė Vakarų europiečių protus negu mūsų. Ir nesunku suprasti, kodėl. Šiandien mes suprantame, jog kai kūrėme vadinamąjį komunizmą, iš tikrųjų gyvenome utopijoje, gyvenome sapne. Nes ką kita galėtų reikšti siekis to, kas neįgyvendinama? Tai reiškė, kad Sovietų Sąjungoje 300 milijonų žmonių buvo atitraukti nuo tikrovės ir perkelti į ideologinio sapno pasaulį. Į savotišką matricą. Ir šiuolaikinė revoliucija ypatinga tuo, kad ji vykdoma palyginti švelniais sąmonės keitimo metodais ir todėl absoliuti dauguma žmonių nejaučia, kad jie į tą sapno tikrovę panirę dar giliau. Nereikia pamiršti, kad komunizmas ir šito sapno šaltinis yra Vakarai, o Rytų Europai jis vis dėlto buvo primestas jėga, brutalių revoliucijų pavidalu. Kalbant paprastai, tai reiškia, kad mes, Vidurio rytų europiečiai, dar turime išlaikę stipresnį sąlytį su realybe, o kalbant dar paprasčiau, turime daugiau sveiko proto“.

Privalome tapti Tauta

Savo pranešime prof. V.Radžvilas apgailestavo, jog šiandien nesame Tauta, kuri galėtų veikti. O veikti reikia jau dabar, nes patys turime spręsti šalies likimą.

„Kokia mūsų padėtis šiandien? Galima pasakyti, kad esame įsprausti tarp europinės komunistinės revoliucijos ir rusiškojo eurazizmo. Kaip nenugriūti į vieną ar į kitą pusę? Tam reikia daug ko. Pirmiausia savarankiškai, blaiviai ir giliai mąstyti. O kitas dalykas – stiprinti pačius save, – apie situaciją, kurioje atsidūrėme, aiškino profesorius. – Tai reiškia, kad šiandien, esant visiškam ceitnotui, katastrofiškai neturint laiko, mes vėl privalome tapti Tauta. Sakau tai, kas daugelį šokiruoja. Nes šiandien mes nesame Tauta. Šiandien mes esame tik kultūrinė bendrija. Kol mes vėl nesusiorganizuosime politiškai, mes nebūsime visavertė Tauta, nacija. Tai reiškia, kad norint būti Tauta, neužtenka turėti savo kalbą, kultūrą, dainuoti dainas ir šokti šokius. XIX amžiaus lietuviai iki J.Basanavičiaus projekto visa tai turėjo, bet kodėl jie nebuvo tauta? Jiems trūko vaizduotės suprasti, kad jie gali būti neblogesni negu kitos tautos – lenkai rusai ar vokiečiai. Mes gyvenome savo žemėje, bet joje buvome svetimi, nes taisykles nustatinėjo kiti. Mes tapome Tauta, kai supratome, kokie galime būti. Rezultatas buvo 1918 metų respublika“.

Pasak profesoriaus V.Radžvilo, turime sau pasakyti, kad 2019 metai yra lemtingi metai – spręsis Europos ir Lietuvos likimas, todėl turime patys imtis spręsti savo likimą.