Filosofas Vytautas Rubavičius: Turim vakarietišką šizofreniją vienam pakete

Danutė Šepetytė

Politikai per televiziją atvirai svarsto, kaip įtikti ir patikti JAV prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump). Visi kaip vienas iš tos kariaunos, kuri dar vakar gulė kryžiumi už Kamalą Haris (Kamala Harris) ir šaipėsi (jei nepasakius stipriau) iš jos varžovo prezidento rinkimuose.

Visi entuziastingai sutaria, kad suartinantis veiksnys galėtų būti gynybai (ginkluotei) skiriami 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Tą pačią dieną Azerbaidžane prasideda tarptautinė klimato kaitos konferencija. Jos viltis – įtikinti šalis prisiimti klimato kaitą valdančius įsipareigojimus. Tiktai viltis. Poeto, filosofo, kultūros tyrinėtojo Vytauto RUBAVIČIAUS nuomone, niekas taip nespartina klimato kaitos, kaip karai ir ginklavimosi varžybos.

Kodėl karai laikomi pagrindiniais klimato kaitos detonatoriais?

Prieš kelias dienas pasklido žinia, kad planetos klimatas peržengė mokslininkų nubrėžtą 1,5 laipsnio Celsijaus šilimo ribą, kuri, jų nuomone, būsianti vienu iš negrįžtamų taškų, lemsiančių dar greitesnes ir dar baisesnes pasekmes. Jų kamuolio jau šiandien žmogus negali net išnarstyti. Žmogus šiandien vis dėlto ne tik bando su tomis pasekmėmis susidoroti, bet veikia… visiškai priešingai.

Karai ir ginklavimosi varžybos yra pagrindiniai technologiniai teršėjai – atmosferos šilimas žymia dalimi priklauso nuo karinės pramonės. Ginklai ne tik gaminami, jie yra naudojami, tiek vienu, tiek kitu atveju išskiriama šiluma, o persiginkluojant svarbiausioji ginkluotė yra tarsi ir naikinama, – vyksta dvigubas mūsų Žemės šildymas. Kai kalbama apie naujas energiją taupančias technologijas, net neužsimenama apie tai, kad joms pagaminti reikalingos gana senos technologijos, kurios yra labai taršios (kalnakasyba, vis retesnių metalų išgavimas ir pan.).

Karinės varžytuvės stumtelėjo technologinį vyksmą, ir jam reikia vis daugiau energijos. Vis daugiau jos reikia ir gyvenamojo pasaulio „suskaitmeninimui“. O jeigu reikia vis daugiau energijos, vadinasi, vis labiau bus šildoma Žemė, tad apie bandymus suvaldyti klimato kaitą nedaug prasmės kalbėti. Nesakau, kad nebereikia daryti kompresų onkologiniam ligoniui, – žinoma, reikia, tad ir „kova“ su klimato kaita reikalinga žmonių sąmonėjimui, ekosąmoningumui plėtoti, tačiau ji nieko iš esmės pakeisti negali, kai įsivyrauja dviejų galių varžytuvės, jau pasireiškiančios ir geopolitiniais karais.

Galbūt dėl to antropocenu pavadinta žmogaus epocha daugeliui sukelia neigiamų asociacijų?

Ne tiek neigiamų, kiek labai grėsmingų. Paprastai tariant, antropocenas yra planetinės apimties žmogaus veiklos pasekmės, su kuriomis jis jau nebegali susitvarkyti. Verta prisiminti, kad apie antropoceno (žmogaus epochos) pasekmes imta kalbėti prieš gerus 40–50 metų, o pastaruosius keletą dešimtmečių klimato kaitos klausimas buvo iškilęs visu aštrumu ir vis labiau plėtėsi, bet ar žmonės ėmėsi veiksmingų priemonių, ar susikūrė įrankių klimato kaitai užkardyti vienaip ar kitaip? Žinoma, ne.

Kaip rodo dabartiniai įvykiai, žmogus negeba tvarkytis su savo veiklos pasekmėmis. Jis visada vėluoja, o tų pasekmių kaupiasi vis daugiau. Kadangi jos ima veikti kompleksiškai, sąveikaudamos vienos su kitomis, tiesiog nebeįmanoma numatyti to visuminio veikimo padarinių. Ir čia kyla labai daug politinių, filosofinių ir kitokių problemų. Galima net tvirtinti, kad dabartinė antropoceno stadija pasižymi tuo, kad žmogaus veikla yra tapusi galinga geologine jėga, keičiančia žmonijos gyvavimo terpę.

Antropoceno problemos šiandien ir filosofiškai, ir kultūrologiškai, ir politiškai jau apmąstomos kaip žmonijos išlikimo problema. Jei dėl antropoceno poveikio taip sparčiai nyksta gyvūnijos rūšys ir gyvosios gamtos įvairovė, kyla klausimas, ar kaip rūšis išliks pats žmogus, sparčiai besikeičiant jo paties gyvavimo sąlygoms. Nors technopesimistai tikina, jog, nykstant rūšims, žmogaus rūšis taip pat negalės išlikti, technooptimistai guodžia viltimi, kad žmogus taps technologine būtybe, kitaip tariant, galės save klonuoti, prisijungęs prie skaitmeninės erdvės, galės skaitmenintis ir kurti kokius nors avatarus, tad nebereikės rūpintis jokia ekologija.

Savo knygoje „Antropoceno iššūkių raiška gamtos menuose“ užsimenate ir apie medijų antropoceną, kitaip tariant, medijų visavaldystę, sietiną su visuomenės intelektualiniu nuopuoliu, kritinės refleksijos nykimu ir pan. Kaip nusakytumėt medijų vaidmenį judant technocivilizacijos kryptimi?

Praktiškai medijos jau struktūrizuoja žmogaus sąmonę pagal tam tikrą programą, nes naujosiose medijose yra integruota viskas: ir vaizdas, ir garsas, ir judesys. Tad medijos veikia visus žmogaus pojūčius, visą jo juslinę motoriką. Pasižiūrėkime, kaip pasikeitė mūsų vaikų judesiai, eisena, įsivyravus „aifoninei“ jungčiai – ir pirštai veikia kitaip, ir eigastis visiškai kita…

Nelabai matyti, kas pasikeitė smegenyse, bet neabejokite, ir smegenys neišvengia pakitimų. Didelis yra vadinamojo vaizdinio posūkio poveikis, kai medijose įsivyravo vaizdiniai ženklai. Vaizdas žmogų veikia tiesiogiai, apeidamas kritinės refleksijos sritį. Šiurpus vaizdas vienu ypu sukelia baimę ir kitokius jausmus. Kaip ir pornografinis. Literatūriniai vaizdai pirmiausia prikelia vaizduotę, o su ja ir refleksiją, supratimą ir aiškinimąsi, tas atsakas – sąmoningas įsijautimas ir išgyvenimas.

Medijų vaizdinių tiesioginis juslinis veikimas narkotizuoja. Randasi priklausomybė – nuo šiurpulingų iki pornografinių vaizdų. O su vaizdais daug lengviau diegti norimas ideologines nuostatas. Kaip medijos ideologinėmis nuostatomis valdo ar stengiasi užvaldyti sąmonę, rodo neseniai vykusių prezidento rinkimų JAV pavyzdys. Turėkime omenyje, kad sociologijos ir geopolitinių veiksmų prognozių bei strategijų atžvilgiu šioje šalyje yra sukaupta didžiulė mokslinė patirtis.

Ne vieną mėnesį šio mokslo atstovai bei sociologai skelbė K. Haris (pabrėžiant „paklaidos ribose“) pirmavimą, tačiau triuškinamai laimėjo D. Trampas. Ką tai rodo? Tai rodo, kad visa žiniasklaidos, politologijos, mokslinių tyrinėjimų mašina buvo užsukta rodyti vieno asmens, vienos, vyraujančios neoliberalaus kairuoliško genderizmo ideologijos pergalę. K. Haris atstovavo tos ideologijos sluoksniams, ir praktiškai visa žiniasklaida ją stūmė į tą pergalę, siekdama, kad kuo daugiau žmonių matytų, kas laimi, ir kad jie jungtųsi prie laimėtojų.

Šiuo atveju ideologinis medijinis sąmonės valdymas ir bandymas užvaldyti tą sąmonę nepavyko, bet dėl to turėtų bent jau atsiprašyti ir mūsų „didžioji“ žiniasklaida, pirmiausia LRT, pagrindinė JAV pralaimėjusios demokratijos atstovė ir rėmėja Lietuvoje. Tačiau akivaizdu, kad tiek žiniasklaidos, tiek kitų medijų atstovams susimovimai tarsi nuo žąsies vanduo: viena kalba šiandien, rytoj kalbės kita, jeigu reikės…

Suprantama, kapitalizmas savaime pasikeisti negali, tad galima sakyti, kad geologinė žmogaus epocha reiškia liepto galą? Tiesa, pasigirsta idėjų perkrauti sistemą, turiu omenyje Klausą Švabą. Ką apie tai manote?

Antropocenas iš tiesų yra kapitalistinės sistemos padarinys. Čia turime prisiminti kapitalistinio veikimo esminį principą, jo siekį, kai bet kokia tragedija, bet kokia krizė yra ir galimybė kažkam labai gerai uždirbti. Karai kai kam irgi labai naudingi tiesiogiai.

Žmonės suvokia, kad sistemą reikėtų perkrauti, bet esmė ta, kad visi, kurie galvoja perkrauti sistemą, svarsto, kaip jiems būtų naudinga perkrauti sistemą. Kai galingieji suka galvas, kaip iš to pešti kuo daugiau naudos, sistemos perkrovai būtų pasitelkiami tie mechanizmai, kurie pasitarnautų perkrovėjų galiai stiprinti. Tai nepatiktų jų konkurentams, todėl mes turime tokį tūkstančius metų gyvuojantį dėsnį – kas stipresnis, tas ir perkrauna, o kas silpnesnis, tiek turės kentėti, kad gali ir nelikti, ką perkrauti.

Kokia lemtis tyko žmogaus vadinamojoje žmogaus epochoje?

Įvairiose civilizacijose tam tikras savisaugos instinktas, kultūrinis ir metafizinis, buvo šventumo jausena. Tai, kas buvo laikoma šventais dalykais. Žmogaus kūnas buvo laikomas šventu, ir ypatingai moters kūnas ir gimtis, gimimo aktas. Gimtis buvo šventų švenčiausias dalykas, nes buvo siejamas ir su pasaulio gyvybe, ir su pasaulio atsinaujinimu, ir su genties ar tautos atsinaujinimu, – tai nebuvo tik paprasta demografija, kaip dabar linkę manyti operuojantys skaičiukais.

Pirmiausia nušventinome žmogaus gimimą. Pasižiūrėkime į JAV arba net į mūsų kaimynę Lenkiją, kur didžiausios demonstracijos vyksta dėl abortų, dėl besąlygiškos aborto teisės. Besąlygiškas abortas reiškia, kad vaisiaus galima atsisakyti bet kada, nes moteris yra savo kūno valdovė. Nors demonstracijose neskelbiama, kad moterys yra už laisvę žudyti vaisių, tačiau tas judesys labai aiškus.

O kai gyvybės žudymas iškeliamas į pagrindinių žmogaus teisių plotmę, tai rodo, kad tos civilizacijos savinaikos virusas yra labai stiprus. Kad žmogus, kuris nesuvokia gimties ir gyvybės šventumos, yra pasmerktas. Su gyvybės naikinimo kultūra, kurią kai kurie filosofai vadina mirties dirbinių kultūra, vis labiau įsivyraujančia šiuo modernybės tarpsniu, siejasi ir genderizmo propaganda.

Ši kultūra labai gražiai įpakuojama, įsukama į išsilaisvinimo, laisvės, žmogaus teisės popierėlius, tad yra labai veiksminga. Moterys išsilaisvina iš savojo gamtiškumo, nes esą mokslas tarsi sako, medijos ir ideologijos tarsi sako, kad nėštumas yra beveik kaip liga, kurią galima išgydyti. Aišku, jeigu gyvybės šventumo nelieka, nelieka jo ir mirties atveju, – ne veltui vadinamųjų laidojimo paslaugų rinka atvirai vadinama utilizacijos rinka.

Nubraukus šventumo dėmenį, žmogus lieka tarsi žolė ar kirmėlė? Nuo gamtos valdovo jis nusivažiuoja žaliavos kompostui link (pradžia, kaip skelbta, padaryta JAV)?

Čia yra dvilypis vyksmas, ir gana šizofreniškas. Nors teigiama, kad žmogaus balsas svarbus, kad jis yra unikalus individas, kad jo pasirinkimas yra svarbiausias dalykas, kad jo malonumas yra svarbiausias vartotojo tapatybės bruožas ir panašiai, tačiau pasižiūrėkime, kaip į žmones žiūrima instituciškai – institucijos juos traktuoja kaip žmogiškuosius išteklius. Visose ministerijose yra žmogiškųjų išteklių skyriai, tačiau ištekliai nėra žmonės, ištekliams teisių nereikia.

Tai reiškia, kad valstybės mastu diegiama nuostata į žmones žvelgti kaip į išteklius. Jie nėra individai, jie skiriami tvarkymui ir kuo veiksmingesniam perdirbimui. Juokinga būtų kalbėti apie išteklių teises. Mes turime tokią vakarietišką šizofreniją viename pakete.

Panašiai kaip ir godojamą tvarumą karo veiksmų fone?

Šita šizofrenija labai nuodinga, iš jos labai sunku išsilaisvinti. O neišsilaisvinus labai sunku suvokti tikrovę, kurioje žmogus atsidūręs ir savo santykiuose su aplinka, ir su tais įrankiais, kuriuos jis išranda ir kurie jį vienaip ar kitaip pavergia, nes ne įrankis taikosi prie žmogaus, bet žmogus taikomas prie įrankio: techninė sistema tarsi pateikia savo įrankį, ir žmogus matydamas, kiek daug naudos jis gali teikti, prie jo prisitaiko. Ir labai greitai.

Žmogaus gyvenamojo pasaulio technologinimas, o sykiu ir išteklinimas (viskas verčiama galimais perdirbti ištekliais) vyksta mums prisitaikant. Juk niekas nerengia jokių nacionalinių referendumų dėl tos ar kitos naujovės naudojimo.

Yra kokių nors priešnuodžių, norint išlikti žmogumi šizofrenijos epochoje?

Priešnuodis yra žmonių savimonė, dar vadinama ekologiniu dvasiniu sąmoningumu. Pirmiausia dera suvokti dalykus, kurie pasaulyje yra šventi, ir suvokus šventai laikytis šventų dalykų. Bet tuomet, kai žmonės šventai laikosi šventų dalykų, politinė valdžia netenka daug savo galių, todėl matome, kaip norima ištrinti iš žmogaus sąmonės Dešimt Dievo įsakymų ir perleisti tą teisę konstituciniams teismams, kurie gali bet kokią priimti normą, ir ji bus tarsi Dievo pirštas. Bet Dievo pirštas per konstitucinius teismus neveikia.

Žinoma, tam tikruose socialiniuose sluoksniuose ir grupėse žmonės kultivuoja ir šventumo pajautas, ir tikėjimus, ir tvarką, kurioje šventuma ir gyvybė turi savo vietą, bet ar įmanoma dabartiniu metu, liepsnojant karams ir stengiantis pirmiems pritaikyti vadinamąjį dirbtinį intelektą šiuolaikinėje ginkluotėje, šias praktikas paskleisti plačiai ir įtvirtinti pasaulyje? Vargu.

Baisiausi dalykai ir yra susiję su karais ir ginklavimosi varžybomis. Juk kol kas niekas nekalba apie ekologines Rusijos agresijos prieš Ukrainą pasekmes, pasitelkiant net gamtinių katastrofų ginklą (dambų sprogdinimą). Šiandien, žmogaus veiklai įgavus geologinį matmenį, kaip niekada reikalingas vieningas tam tikras pasaulio, sakykime, valdymas, koordinavimas dorojantis su iškylančiomis problemomis.

Tas dorojimasis galėtų būti veiksmingas tik sutariant visiems. Ar toks sutarimas yra įmanomas? Šiuo metu jis neįmanomas. Pirmiausia dėl to, kad pasauliniame kapitalizme išryškėjo kiniškosios ir amerikietiškosios galių prieštara, kurios kol kas neįmanoma sustabdyti.

Anksčiau buvo manoma, kad globalizacija įtvirtins ir patvirtins pasaulinį vakarietišką technologinį viešpatavimą, tačiau pasirodė, kad globalizacija netapo politinio vieningumo instrumentu, – ji nesugebėjo įveikti civilizacinių skirtingumų. Ir tie skirtingumai dabar pasireiškia konfliktais. Tiek ekonominiais, tiek kariniais. Esame įsukti į geopolitinę pasaulio valdymo pertvarką, kuri apsireikš ir nenumatytomis globalinėmis antropoceninėmis pasekmėmis. Derėtų apie jas rimtai galvoti.