LGBT atstovė Europos parlamente | EPA nuotr.
laikmetis.lt
Francesco Giubilei – Italijos leidėjas, apžvalgininkas ir rašytojas, konservatyvaus analitinio centro „Nazione Futura“ pirmininkas. Interviu leidiniui „The European Conservative“ jis kalba apie neigiamą Ursulos von der Leyen vadovaujamos Europos Komisijos poveikį Europai per pastaruosius penkerius metus ir apie tai, kad daugybę krizių, kuriose atsidūrė ES, galima paaiškinti tradicinių vertybių atsisakymu.
Kaip vertinate Europos Komisijos, kuriai pastaruosius penkerius metus vadovavo Ursula von der Leyen, pasiekimus?
Neigiamai, keliais aspektais. Visų pirma, ES nepavyko įgyvendinti pagrindinių politikos sričių – nuo imigracijos iki užsienio politikos. Antra, per pastaruosius penkerius metus matėme, kaip vis sparčiau buvo siekiama politinio korektiškumo – nuo lyčių ideologijos iki žodžio laisvės slopinimo – kuris kartu su dirigistiniu požiūriu visose srityse, ypač aplinkosaugos klausimais, paskatino sukurti supervalstybę, kuri nori nurodinėti piliečiams, kaip gyventi, ką valgyti, kokį automobilį pirkti, kaip kalbėti.
Esant tokiai padėčiai, raginimas „daugiau Europos“ arba „Jungtinių Europos Valstijų“ reiškia tik dar labiau pabloginti padėtį. Todėl turime iš naujo apsvarstyti dabartinį Europos modelį ir kurti tautų Europą, priimdami Paryžiaus pareiškime „Europa, kuria galime tikėti“ išdėstytas vertybes.
Kas šiandien kelia didžiausią grėsmę ES? Žalioji darbotvarkė, nelegali imigracija, federalistų planai atimti iš ES valstybių narių suverenitetą?
Visi šie klausimai kelia pavojų Europai. Kiekvienas iš jų atskirai yra savotiškas pavojus, tačiau būtent žaliosios darbotvarkės, nelegalios imigracijos, genderizmo ir kėsinimosi į mūsų nacionalinį suverenitetą derinys lemia, kad Europos Sąjunga vis labiau atitrūksta nuo savo piliečių poreikių ir yra vis labiau susieta su Briuselio valdžios reikalavimais.
Tačiau norint suprasti Europą krečiančių politinių, ekonominių, migracijos ir socialinių krizių priežastis, būtina imtis veiksmų ne tik dėl pasekmių, bet ir dėl priežasčių. Pagrindinė priežastis – vertybių ir kultūros krizė, apėmusi visus Vakarus ir ypač Europą. Krizė, kurią Benediktas XVI smerkia savo knygoje „Tikroji Europa“, kurioje pirštu rodo į didėjančią sekuliarizaciją. Žymiausias XX a. katalikų filosofas Augusto Del Noce pasmerkė 1968 m. seksualinės revoliucijos pasekmes mūsų visuomenei, kurios kvestionuoja šeimos instituciją.
Kaip Giorgia Meloni, Viktoro Orbano ir Mateuszo Morawieckio konservatyviosios vyriausybės paveikė Europos politiką?
Morawieckio pralaimėjimas Lenkijoje, taip pat nesugebėjimas Ispanijoje suformuoti VOX ir Liaudies partijos vyriausybės buvo smūgis idėjai sukurti konservatyvią Europą. Tačiau Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties. Nors Šiaurės Europos šalyse stebime vis akivaizdesnę sekuliarizaciją ir daugiakultūriškumą, o Prancūzijoje abortai įtraukti į Konstituciją ir Ispanijoje įtvirtinamos vis radikalesnės priemonės, tuo pat metu Italija ir Vengrija priešinasi šioms „vertybėms“, kurios, deja, vis labiau plinta Vakaruose.
Italijos ir Vengrijos vyriausybės, kaip ir Europos Parlamento rinkimai, teikia vilties.
Taip pat pamatysime, kas nutiks lapkričio mėn. per rinkimus Jungtinėse Valstijose, kurių rezultatai turės įtakos ir Europos politikai.
Kaip D. Trumpo prezidentavimas pakeistų JAV ir Europos santykius?
Donaldo Trumpo užsienio politika jo prezidentavimo laikotarpiu buvo labai sėkminga. Jis suprato Kinijos keliamą pavojų, įgyvendindamas jos sulaikymo priemones. Artimuosiuose Rytuose Abraomo susitarimais jis skatino Izraelio ir arabų pasaulio suartėjimą.
Jis paskelbė husių judėjimą teroristine organizacija, jo prezidentavimo laikotarpiu nebuvo jokių karų. Nežinau, ar, jei jis būtų buvęs prezidentas, nebūtų kilęs karas Ukrainoje, bet Rusija ir Kinija tikrai būtų labiau bijojusios Jungtinių Valstijų.
Ar ES yra pakankamai stipri, kad apsisaugotų nuo geopolitinių konfliktų, karo Ukrainoje, karo Artimuosiuose Rytuose karinių ir ekonominių padarinių?
Daug diskutuojama apie galimybę sukurti bendrą Europos kariuomenę kaip gynybos priemonę ir suteikti ES daugiau svorio tarptautiniuose scenarijuose, ypač karo atveju, tačiau ką daryti su Europos kariuomene, jei neturime bendros užsienio politikos? Kaip naudosime šią kariuomenę, jei Prancūzijos, Vokietijos, Italijos – jau nekalbant apie visų kitų Europos tautų interesus – interesai nesutampa? Tiesa ta, kad šiandien ES nėra svarbi diplomatinė veikėja, ir visais svarbiausiais atvejais, kai ji buvo raginama išsakyti savo nuomonę, ji to nepadarė.
Kas lemia konservatyvių ir dešiniųjų partijų augimą Europoje?
Vakaruose praradome sveiko proto sąvoką. Politinio korektiškumo, „cancel culture“ ir „wokeizmo“ sąveika rodo, kad ribojama žodžio laisvė ir kartu bandoma ne tik pakeisti mūsų istoriją, bet ir ištrinti praeitį.
Taigi, mūsų nacionalinė ir europinė tapatybė, kurią nori ginti konservatyviosios partijos, kelia abejonių. Tai nereiškia priešiškumo naujovėms, bet reiškia, kad reikia žvelgti į ateitį ir kartu išsaugoti tradicijas ir papročius, kuriems gresia išnykimas.
Ar po Europos Parlamento rinkimų konservatyviosios jėgos turi galimybę susivienyti, glaudžiau bendradarbiauti?
Yra du lygmenys: vienas – kultūrinis, kitas – politinis. Kultūriniu požiūriu pastaraisiais metais daug nuveikta: tokie žurnalai kaip „The European Conservative“, tokios grupės kaip „Vanenburg“, tokios iniciatyvos kaip Konservatizmo darbo grupė, daugybė Vengrijoje gimusių projektų padėjo sukurti Europos konservatorių tinklą. Politiniu požiūriu prioritetas yra pakeisti dabartinę daugumą Briuselyje ir neleisti socialistams ir toliau būti pagrindiniais sprendimų priėmėjais ES institucijose.
Kokios temos lems Europos Parlamento rinkimų Italijoje rezultatus?
Pagrindinės Italijos Europos Parlamento rinkimų kampanijos temos bus ekonomika, imigracija, aplinka ir užsienio politika. Tačiau Europos Parlamento rinkimai bus interpretuojami daugiausia nacionaliniame kontekste kaip balsavimas už arba prieš Meloni vyriausybę.
Deja, tai dažnai Italijoje pasitaikanti problema, kai į tarptautines situacijas žiūrima kaip į nacionaliniu mastu svarbias, neskiriant reikiamo dėmesio tarptautinėms Europos balsavimo pasekmėms. Italijoje balsuosime pagal proporcinę sistemą, taigi be koalicijų, tačiau iššūkis bus suprasti, kokie bus atskirų partijų rezultatai ir ar „Fratelli d’Italia“, „Lega“ ir „Forza Italia“ gaus daugiau balsų nei Demokratų partija, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ ir kairieji.
Nepaisant to, kad Italijos konservatyvioji vyriausybė vykdė kampaniją už nelegalios migracijos sustabdymą, ji susiduria su vis didėjančiu į Italiją atvykstančių migrantų skaičiumi. Ką galima padaryti, kad jie būtų sustabdyti?
Vienintelis būdas sustabdyti nelegalią migraciją – sustabdyti jų išvykimą iš Šiaurės Afrikos. Sprendimas nėra migrantų perskirstymas, neteisėtus migrantus iš Italijos perkeliant į kitas Europos šalis. Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą. Prieš kurį laiką ėmiau interviu iš buvusio Australijos ministro pirmininko Tonio Abboto (Tony Abbott), sukūrusio projektą „No Way“. Manau, kad Australijos modelio taikymas Viduržemio jūros regione (nors ir su tam tikrais skirtumais) yra tinkamas būdas: Šiaurės Afrikos šalyse steigti karštuosius taškus, pasitelkti karinį jūrų laivyną migrantams jūroje gelbėti ir grąžinti juos atgal į Afriką. Tai skaudžiai smogtų prekeiviams žmonėmis.
Jiems turi būti užkirstas kelias įvažiuoti į Europos šalį, tai vienintelis būdas išspręsti problemą.
Pastaruosius kelis mėnesius Italijos ūkininkai kartu su ūkininkais iš visos Europos protestavo prieš nacionalinius ir ES reglamentus, kurie žlugdo jų pragyvenimo šaltinius. Ar ūkininkų maištas turės kokių nors pasekmių Europai dėl nacionalinių ir ES ekologinių taisyklių?
Ūkininkų protestai yra teisėti ir turi būti palaikomi. Mane pribloškė Italijoje vykusiame proteste ūkininko iškeltas ženklas: „Mes esame ne teršėjai, o maisto gamintojai“. Vien tai, kad tie, kurie labai sunkiai dirbdami tiekia maistą ant mūsų stalo, turi teisintis, nes yra kaltinami teršimu, byloja, kokį lygį pasiekė ekologinis absurdas.
Vis dėlto akivaizdu, kad visa tai yra politiškai sumanyta, nes kol ūkininkai kaltinami ir puolami, skatinamas sintetinio maisto plitimas. Šiandien susidūrėme su prieštaravimu: norime smogti Europos ūkininkams, tuo pat metu importuodami vaisius ir daržoves iš Šiaurės Afrikos, nežinodami, ką valgome, nesilaikydami tų pačių maisto kontrolės standartų, ir tuo pat metu naikindami Europos žemės ūkio tiekimo grandinę.
ŠALTINIS EUROPEAN CONSERVATIVE
