Ankstesnį kartą, kai karinis keinsizmas vėl tapo madingas, pasaulis buvo arti plataus masto karo. Šįkart Europos perginklavimas iš esmės skirtas silpstančios ekonomikos restruktūrizavimui. Jo šalininkai nusprendė, kad gynybos sektorius yra geresnis ekonomikos atgaivinimo tikslas nei investicijos į nenaudingas „grynojo nulio“ technologijas.
Kaip matyti iš Europos Komisijos pranešimo platformoje „X“, jie tapo kariniais keinsistais.
Karas Ukrainoje, NATO ir Vakarų karinio aljanso iššūkiai tapo puikiu argumentu skatinti Europos perginklavimą. Staiga beveik visi Europos lyderiai pripažino gynybos išlaidų didinimo būtinybę. Net Vokietija, paprastai griežtai kontroliuojanti viešąsias išlaidas, tapo šalininke politikos „leisti ir žiūrėti, kas bus“.
Neeiliniame Europos Vadovų Tarybos susitikime Briuselyje neabejota, kad gynybos pramonė taps ekonomikos augimo varikliu. ES vadovai susitarė atlaisvinti milijardus eurų gynybos išlaidoms didinti. Plane numatyta skirti 800 mlrd. eurų Europos kariuomenėms modernizuoti, o ES valstybėms narėms suteikti iki 150 mlrd. eurų paskolų.
Vokietija vadovauja iniciatyvai pertvarkyti Europos ekonomiką pagal gynybos imperatyvą. Jos įsipareigojimą motyvuoja siekis išvengti ekonomikos nuosmukio ir išgelbėti automobilių sektorių. Berenberg banko vyriausiasis ekonomistas Holgeris Šmiedingas pažymėjo, kad „gynybos išlaidos tampa būdu kompensuoti darbo vietų mažėjimą automobilių pramonėje“. Nutekintame Vokietijos perginklavimo plane numatyta 400 mlrd. eurų skirti krašto gynybai ir dar 500 mlrd. eurų infrastruktūrai atkurti.
Tai tik pradžia, tačiau Europos perėjimas prie karo ekonomikos gali būti sulėtintas išmintingų sprendimų. Karinio keinsizmo šalininkai pateisina šią politiką tariama Rusijos grėsme ir būtinybe ginti Ukrainą. Tačiau net ir didžiulės investicijos į gynybą vargu ar darys tiesioginę įtaką karo eigai Ukrainoje. Vokietijos automobilių pramonės pertvarkymas į karinę gamybą truks metus, kaip ir Vakarų Europos karinių pajėgumų stiprinimas.
Tuo tarpu Vokietijos geležinkelių infrastruktūra yra per prastos būklės, kad būtų galima efektyviai pervežti tankus ir karinę techniką. Daugelį metų dominavusi „Net Zero Green“ ideologija padarė didelę žalą Vokietijos ekonomikai.
Europa apleido savo gynybos infrastruktūrą. Be to, ES iniciatyvos įgyvendinamos lėtai ir neefektyviai. ES nesugebėjo tinkamai reaguoti į COVID-19 pandemiją, o tai parodė, kad ši institucija nėra pasirengusi ekstremalioms situacijoms. Ji sugeba reguliuoti, bet ne įgyvendinti.
Europos gynybos problemos susijusios ne tik su technika, bet ir su karine parengtimi. Europos kariuomenės, įskaitant Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, yra nepakankamai pasirengusios konfliktui. Patriotinių vertybių stoka kelia klausimą, ar ES tautos sugebės realiai atsilaikyti prieš galimą grėsmę. Kai Didžioji Britanija ir Prancūzija nesugeba užtikrinti savo sienų apsaugos nuo nelegalios migracijos, kyla abejonių dėl jų pasirengimo kitiems iššūkiams.
E. Macronas ir jo kolegos gali mėginti vaidinti naujuosius Napoleonus, tačiau jų veiksmai mažai paveiks karo Ukrainoje baigtį. Šiuo metu tik Jungtinės Valstijos turi pakankamus karinius ir technologinius pajėgumus, galinčius turėti lemiamą įtaką šio konflikto eigai.
Nors visos iš Briuselio burbulo sklindančios griežtos kalbos turi aiškų performatyvų aspektą, svarbu rimtai įvertinti pavojų, kylantį dėl sprogstamosios dinamikos, kuri gali greitai išaugti ir tapti nekontroliuojama. Kadangi artėjame prie didėjančio protekcionizmo ir ekonominių konfliktų, kyla rizika, kad Europos ginklavimasis gali netyčia paskatinti ginklavimosi varžybas. Istorija rodo, kad tokia raida neišvengiamai sukelia nenuspėjamas pasekmes.
Europos Vadovų Tarybos priimtas sprendimas kelia nerimą ne tik dėl strategijos „išleisti, išleisti“ ar statymo ant ginklų pramonės ekonominės naudos. Tikroji problema yra ta, kad svarbiausi Europos kariniai šalininkai neturi aiškios vizijos dėl tolesnės žemyno judėjimo krypties. Susirgę geopolitinio neraštingumo liga, Europos vadovai nesugeba atsakyti į klausimą, kaip orientuotis pasaulyje, kuriame trys dominuojančios jėgos – Amerika, Kinija ir Rusija – turi neproporcingai didelę įtaką geopolitiniams klausimams.
Be abejo, Europos tautos turi prisiimti atsakomybę už savo nacionalinę gynybą, ir tai neišvengiamai reikalaus didelių finansinių išlaidų. Prezidento D. Trumpo pareiškimas apie Amerikos karinio vaidmens mažinimą Europoje suteikia šiam klausimui ypatingą aktualumą. Tačiau šio iššūkio nereikėtų painioti su karo Ukrainoje sprendimu. Ukraina neturėtų būti naudojama kaip pretekstas karinio keinsizmo politikai pateisinti.
Vokietijos automobilių pramonės interesai neturėtų būti painiojami su Ukrainos žmonių gerove.
Taip pat turėtume saugotis, kad federalistinė ES vadovybė nepanaudotų gynybos klausimo siekdama centralizuoti valdžią. Gynyba turėtų likti nacionalinės jurisdikcijos klausimu, už kurį atsakomybę prisiima suverenios valstybės.
1938 m. Vinstonas Čerčilis išleido knygą „Ginklai ir susitarimas“ (Arms and Covenant), kuri tais pačiais metais buvo perleista JAV pavadinimu „Kol Anglija miegojo: pasaulio reikalų apžvalga 1932–1938 m.“ (While England Slept: A Survey of World Affairs, 1932–1938). Čerčilis griežtai kritikavo Didžiosios Britanijos vyriausybę už nenorą rimtai vertinti nacistinės Vokietijos keliamą grėsmę ir nesugebėjimą parengti kariuomenę būsimam karui. Hitlerio įsiveržimas į Lenkiją patvirtino jo raginimų pagrįstumą.
Jei Čerčilis gyventų šiandien, jo kūrinio „Kol Anglija miegojo“ versija galėtų būti pervadinta „Kol Europa žaidė su žaisliniais kareivėliais“. 1938 m. svarbiausia buvo persiginkluoti, siekiant pasipriešinti realiai grėsmei žmonijos civilizacijai. Šiandien prioritetas turėtų būti ne tiek karinis, kiek moralinis persiginklavimas. Kaip neseniai Miunchene susirinkusiems Europos vadovams teigė J. D. Vance’as, tikrasis pavojus nėra išorinis ES priešas. Tikrasis pavojus slypi ES viduje – tai moralinė sumaištis, dominuojanti nacionalinėse valstybėse. Europos Vadovų Tarybos siūlomas fizinis ginklavimasis tik išryškins šią moralinę sumaištį, nuo kurios kenčia ES federalistinė vadovybė.
Šis straipsnis paskelbtas autoriaus substate 2025 m. kovo 8 d. Čia jis publikuojamas su maloniu leidimu.
Frank Furedi yra MCC Brussels vykdomasis direktorius. Jis yra tarptautiniu mastu žinomas sociologas, autorius ir žiniasklaidos komentatorius, Kento universiteto Kenterberyje sociologijos profesorius emeritas bei daugiau nei 26 knygų, išverstų į 16 kalbų, autorius.
europeanconservative.com
Proputiniška agitacija. Nesiginkluokite, nes į Ukrainos karą vis viena nespėsite. O jei ginkluojatės, tai kiekviena valstybė atskirai. Žodžiu, tas ko reikia Putinui . Ypač keistas Europos saugumui pastarasis siūlymas: kariaukite kiekvienas už save, kad tik federalistinė ES vadovybė nepanaudotų gynybos klausimo centralizuodama valdžią.
Siaubas ,jau geriaukite grumkitės su rusu kiekvienas atskirai.
Nėra tokios valstybės kaip Europa ar ES ir niekada nebuvo. Kiekviena Europos šalis turi ginkluotis atskirai, o ne kolxozus kurti. Bent jau kol yra NATO.