G. Navaitis. Ilgą laiką valdžia galėjo išsisukinėti nuo laimės temos

Žmonės norėtų būti laimingi. Šis noras patrauklus dar ir todėl, kad laimingi žmonės reikšmingai prisideda prie visuomenės gerovės, labiau pilietiški, kilnūs ir tolerantiški. Jei visuomenės laimė tokia vertinga kodėl jautri, demokratiška valdžia neturėtų kreipti savo politikos siekdama piliečiams padėti pasiekti didesnį laimės lygį?

Akivaizdu, kad valdžia arba nenori rūpintis piliečių laimę arba jai prastai sekasi tai daryti. Todėl apie aukštesnį BNL (bendros nacionalinės laimės indeksą) ji net nekalba, nes Lietuva pagal jį pastoviai atsiduria šeštame pasaulio šalių dešimtuke, nes prieš mėnesį atliktoje apklausoje tik 10,2 nuošimčių Lietuvos žmonių sakė, kad jiems praėjusieji metai buvo laimingi ir jie tiki, kad ateityje gerovė stiprės. Tuo tarpu nelaimėlių t. y. atsakiusių , kad „2016-liktieji nebuvo laimingi, gerų permainų nesitikiu“ buvo 14,8 nuošimčių. Žymiai daugiau nei daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Ilgą laiką valdžia galėjo išsisukinėti nuo laimės temos, siūlyti kitus politikos tikslus. Todėl informacinėje erdvėje, politinių sprendimų priėmime nuolat stebėjome bandymus nukreipti piliečių jėgas ir valstybės pastangas kita linkme. Ketvirtį amžiaus rūpintasi kad politikai važinėtų tinkamomis mašinomis ir nesimylėtų su netinkamomis moterimis. Po tiek pastangų piliečiai jau gali paklausti: „Jei įsigalės celibatas ir politikai persės ant dviratukų, ar pagerės mano gyvenimas?“ Atsakymas numanomas, todėl reikia bent kiek išradingesnio piliečio vargų paaiškinimo.

Daug kartų kartotas ir ne vienam atrodantis protingu paaiškinimas – mažai turto ir pinigų, menkai investuota į darbo vietas. Ir primygtinai siūlomos išvados – palaukit pakentėkit, darbuokitės viršvalandžius, nekliudykit korporacijų verslui, pritrauksim investicijų, daugiau gaminsim…, todėl nenorėkit šiandieną, bet kada nors ateityje sulauksit laimės (gal danguje).

Gausybė tyrimų ir duomenų įrodė, kad šie, iš pirmo žvilgsnio, įtikinamais atrodantys samprotavimai ne ką verti. Vis sunkiau nutylėti dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistą „Isterlino (Easterlin) paradoksą“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.

Be to įkyrus pilietis gali domėtis kuo skiriasi investicija ir darbo vietos sukūrimas vokiškame ir lietuviškame „Lidle“. Kasos aparatas toks pat, prekes gal net brangesnės Lietuvoje, o atlyginimai skiriasi bent aštuonis kart. Jis gali užduoti laisvą, neprijaukintą rinką šlovinantiems politikams labai nepatogų klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad jis (ne politikas, o pilietis) laimingiau gyventu, kiek turi išaugti BVP, kad ir jis pajustų augimą?“ .O labai įkyrus pilietis pasidomės Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija ir sužinos – BVP vienam gyventojui Lietuvoje per metus sukuriama 19100 eurų, Estijoje – 18600, Lenkijoje – 17500, vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą gauna – Lietuvoje 6,2 euro, Estijoje – 9,0, Lenkijoje – 7,6 eurus.

Vėliau jis užduos klausimą kodėl gerai žinomi, ne kartą skelbti ir išbandyti laimės ekonomikos siūlymai Lietuvos ir ne tik jos valdžiai vis dar „negirdėti“, kodėl mažai kas daroma, kad žmonės taptų laimingesni.

Jam žinoma galima atsakyti, kad laimė neišmatuojama, besikeičianti nuotaika. Galima pašiepti laimę bei aiškinti, kad niekas nekliudo medituoti ir griaužti ropes. Netgi galima pripažinti laimės svarbą, bet priskirti ją asmeninio, dvasinio gyvenimo sričiai. Tačiau gausybė tyrimų patvirtins – visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas (prisiminkime BNL arba prieš savaitę Jungtinių Tautų skelbtus duomenis apie skirtinų šalių gyventojų laimingumą, pagal kuriuos Lietuva vis atsiduria šeštame dešimtuke). Dar daugiau duomenų ir faktų įrodys, kad laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, kad laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė, kad veiksmai didinantys visuomenės laimės lygį neišvengiamai didina ir visų jos narių turtingumą. Todėl ir kalbama ne tik apie laimę, bet apie laimės ekonomiką, todėl vis dažniau sutariama laimė gali tapti valstybinės politikos tikslu.

Gali, bet netampa. Vietoj modernios laimės ekonomikos vis dar siūlomos XIX a. idėjos, kurios gal ir tiko kai valstybių biudžetai buvo skaičiuojami milijonais, bet vis menkiau tinka kai jie skaičiuojami milijardais. Kas ir kodėl tai daro – kitą kartą.

Bus daugiau

SRTRF remiama programa piliečiai ir valstybė