Praėjusią savaitę susitikime su Lietuvos Respublikos premjeru Sauliui Skverneliu pranciškonų konventualų ordino Gdansko provincijos atstovas ponas Marekas jam paaiškino, kad okupacinės sovietų valdžios nacionalizuoto Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinio ansamblio nuosavybės teisė turi būti atkurta pono Mareko atstovaujamiems pranciškonams. Dar jis maloniai pažadėjo, kad kai premjeras grąžins vienuolyną, šis bus „atviras visuomenei“. Senojo vienuolyno patalpose ponas Marekas sukurs pranciškonų istorijos muziejų, kur esą bus pagerbtas ir čia vėliau gyvenęs J. Basanavičius, o taip pat – Lietuvių mokslo draugija bei pati pirmoji po carinio lietuvybės draudimo dviklasė lietuvių mokykla. Jos abi čia veikė iki pilsudskinės Lenkijos okupacijos.
Ponas Marekas galbūt premjerui parodė ir 1938 metų Lenkijos teismo sprendimą, kuriuo istorinio vienuolyno visas ansamblis buvo perduotas Pranciškonų konventualų ordino Lenkijos provincijos nuosavybėn. Beveik dvidešimt metų ponas Marekas ir penki jo draugai, kurie regis nėra įregistruoti kaip religinė bendrija, mėgino išaiškinti Lietuvos valdžios institucijoms, ką šis sprendimas reiškia, bet tik dabartinis premjeras, nepaisant to, kad dar nesuskubo surasti atskiro patarėjo kultūrai, ponu Mareku patikėjo. Iš karto po kovo 13 d. pasitarimo Vyriausybėje viešai paskelbta, kad premjeras planuoja atstatyti pranciškonų vienuolių nuosavybės teisę į jų buvusį turtą. Tuo labiau, kad jau 2013 m. vasario 8 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausias Teismas įsiteisėjusia nutartimi sugrąžino šias 5000 kv.m. ploto patalpas valstybei ir jomis nuo tada disponuoja Turto fondas. Kaip manė ir premjeras A. Butkevičius, dabar rodos tereikia tik Finansų ministro parašo…
Buvusio Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblis (Pranciškonų g. 1/Trakų g. 9) – tai vienas vertingiausių ir didžiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų, kuriame atsispindi visa Lietuvos architektūros istorija nuo seniausios gotikos (nuo XIV-XV a.) iki baroko ir klasicizmo (XVIII a.) ir kuris yra itin reikšmingas Lietuvos istorijos paminklas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 dalį ir pagal 1995 m. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 str. 2 dalį toks valstybinės reikšmės paminklų kompleksas yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, kuri gali būti perduota kam nors naudotis tiktai pagal griežtai nustatytus paveldosaugos reikalavimus. Apie kokią nors galimybę tokius objektus perduoti kažkokių kitų asmenų nuosavybėn nei Konstitucijoje, nei įstatyme nekalbama.
Tačiau Lietuvos Respublika dar 1990 metų birželio 12 d. priėmė Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktą, 1995 m. priėmė Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, o 2001 m. gegužės 5 d. pasirašė konkordato sutartį su Vatikanu. Konstitucinis teismas 1994 m. gegužės 27d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimais išaiškino, kad „okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuotas ar kitaip nusavintas“ bažnytinis turtas netapo valstybės nuosavybe ir yra laikytinas tik „faktiškai valstybės valdomu turtu“, išskyrus atvejus, kai toks turtas negali būti grąžintas natūra. Nuo tada jau niekas nebetrukdė įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka laiku pateikus prašymą atkurti nuosavybės teisę į tokį turtą. Iš pradžių buvo nustatytas vienerių metų prašymų pateikimo terminas, o vėliau jis buvo vis pratęsiamas iki pat 2003 metų. Pagal šią tvarką dalis pranciškonų ansamblio (ir švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia) perduota Vilniaus arkivyskupijos nuosavybėn. O ši mums nežinomu teisiniu pagrindu leido šia bažnyčia naudotis ir pono Mareko vadovaujamai „misijinei“ Gdansko provincijos atstovybei Vilniuje. Nuo 2004 metų ši atstovybė pradėjo bylinėtis dėl viso Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblio.
Tai tik rodo, jog Bažnyčios Vilniaus arkivyskupijos hierarchai nelinkę sutikti su nuomone, kurią anksčiau yra pareiškęs istorikas Romas Batūra, kad ponas Marekas vadovauja grupei, siekiančiai užvaldyti didžiulį neįkainojamos vertės valstybės turtą. Pati Vilniaus arkivyskupija į šį vienuolyno ansamblį nepretendavo, tad ir prašymo atkurti nuosavybę nepateikė. Tai suprantama, nes pagal šv. Pranciškaus regulą veikiantys ordinai nepriklauso Vilniaus arkivyskupijos, kaip ir kitų diacezinių provincijų jurisdikcijai. Atvejai, kai į bažnytinį turtą pretenduotų tarptautiniai ordinai, įstatymais nebuvo apibrėžti, tad ponas Marekas, įregistravęs Lietuvoje juridinį asmenį, turintį Mažųjų brolių konventualų ordino vardą, ėmė bylinėtis Lietuvos teismuose dėl „pranciškonų nuosavybės“.
Pranciškonų observantų (bernardinų) atveju viskas buvo paprasčiau, nes ši pranciškonų atšaka dar prieš karą (1931 m.) nepriklausomoje Lietuvoje turėjo juridinį provincijos statusą (tai Lietuvos šv. Kazimiero provincija), o jos tęstinumą buvo išlaikę lietuvių išeiviai Amerikoje. Palaipsniui ši provincija, kuri šiuo metu administruoja šešis konventus Lietuvoje ir du Jungtinėse Valstijose bei Kanadoje, buvo atkurta (2004 m. šiai pranciškonų bendruomenei sugrąžintas provincijos statusas). Tuo tarpu pranciškonų konventualų atšakos Lietuvos provincija po carinės Rusijos okupacijos taip niekada ir nebuvo atkurta. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte pranciškonų konventualų bendrija buvo palaipsniui įtraukta ne į Lietuvos, bet į Lenkijos provinciją.
Taigi, 1938m. teismo sprendimas, pagal kurį istorinio Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatai atiduoti pranciškonų konventualų Lenkijos provincijai yra pilsudskinės okupacijos pasekmė. Šis vienuolynas iki carinės Rusijos okupacijos laikų Lenkijos provincijai nepriklausė. Tuo labiau jis nekaip negalėjo priklausyti pranciškonų konventualų Gdansko provincijai, kuri buvo įsteigta … tik 1986 metais. Pagal Lietuvos įstatymus ir konkordatą su Vatikanu nuosavybės teisė į bažnytinį turtą atstatoma (ir jis, kai tai įmanoma, yra sugrąžinamas natūra arba už jį sumokama kompensacija) juridiniams asmenims, kurie gali pagrįsti savo buvusią nuosavybės teisę į šį turtą. Plačiau apie tai, kaip Lietuvoje pagal įstatymus ir kanonų teisę tvarkomas bažnytinis turtas arba atstatoma jo nuosavybė galima pasiskaityti, pavyzdžiui, kun. Roberto Pukenio straipsnyje „Bažnyčios turtų administravimas Lietuvos Respublikoje“ [1].
Antai Vyskupų konferencija yra juridinis asmuo, kaip ir pranciškonų observantų Šv. Kazimiero provincijos komisariatas Jungtinėse Valstijose – taip pat buvo juridinis asmuo. Tai kokiu gi būdu istorinio Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyno ansamblio, priklausiusio pranciškonų konventualų Lietuvos provincijai, nuosavybė, kuri Rusijos caro brutaliai atimta po 1863 metų sukilimo, gali būti „sugrąžinta“ pranciškonų konventualų Gdansko provincijai? Joks Lietuvos teismas to nesuprastų, tačiau ponas Marekas turbūt tikisi, kad supras naujos Vyriausybės finansų ministras ir pasirašys dar premjero Butkevičiaus laikais parengtą potvarkį, kurio vis dėlto taip ir nepasirašė tuometiniai finansų ministrai.
Visgi dėl Lietuvos teismų gal esu ne visai teisus, nes šiaip ar taip ponas Marekas savo pretenzijas Lietuvos teismuose grindė Lenkijos okupacinės valdžios 1938 metų teismo sprendimu, kuomet vienuolyno ansamblis buvos „sugrąžintas“ pranciškonų konventualų Lenkijos provincijai, kuris jai niekada nepriklausė. Nors šiuo metu šio ordino Lenkijos provincijos nėra, o Gdansko provincija yra tik viena iš trijų ordino provincijų Lenkijoje, bet teismai matyt traktavo, kad viena iš trijų provincijų kažkaip atstovauja prieš karą buvusią ordino Lenkijos provinciją.
Atrodo, kad niekas Lietuvos teismuose net ir neginčijo pono Mareko teisės atstovauti ieškovą, kai jis bylinėjosi ir reiškė pretenzijas dėl Vyriausybės esą netinkamų veiksmų, perduodant vienuolyno ansamblį kultūros, mokslo ir meno reikmėms (beje, tokiu atveju pagal įstatymą bažnytinis turtas negali būti grąžintas natūra, bet teismams ir tas buvo nė motais). Niekas neginčijo ir paties ieškovo (t.y., Gdansko provincijos ar jos konvento) teisės reikšti pretenzijas. Be to, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2010 metų spalio 15 d. pateikė ieškinį šioje byloje palaikydama Gdansko provincijos atstovybės Lietuvoje reikalavimus … turbūt tik dėl laikino disponavimo vienuolyno pastatais teisės sugrąžinimo valstybei. Nebuvo kvestionuotas nei Gdansko provincijai esą „istoriškai“ priklaususio šio turto faktas, nei ta aplinkybė, kad „istoriškai“ šis turtas Lenkijos provincijai buvo perduotas okupacinės valdžios sprendimu.
Ką tai galėtų reikšti? Ar tik ne tai, kad Lietuvos teismai netiesiogiai pripažino Lenkijos okupacinės valdžios Vilniaus krašte 1938m. teismo sprendimą? Kadangi Lietuvos teismai pripažįsta ir šios okupacinės valdžios išduotus nuosavybės dokumentus, tai atrodo, jog tyliai žengiamas naujas žingsnis, vedantis prie pilsudskinės okupacijos teisėtumo pripažinimo. Lietuvos savanoriai turbūt jau vartosi kapuose. Visgi teismai regis dar niekur tiesiogiai nenagrinėjo lenkų okupacinės valdžios sprendimų Vilniaus krašte teisėtumo klausimo ir bent jau niekaip neįpareigojo valstybės institucijų gražinti vienuolyno ansamblį menamiems pranciškonų konventualų ordino Lenkijos provincijos teisių perėmėjams. Priminsiu, kad Lietuvos Respublika niekada nepripažino prieškarinės Lenkijos Respublikos įvykdytos aneksijos teisėtumo. Tačiau jeigu Lietuvos Vyriausybės įgaliota institucija remdamasi 1938m. teismo sprendimu, savo aktu „atstatytų nuosavybės teisę“, tai būtų tiesioginis okupacinės valdžios pripažinimas. Kai viena okupacinė valdžia (sovietai) turtą nusavino neteisėtai, tai kodėl kitos okupacinės valdžios įvykdytas turto perdavimas staiga staiga turėtų tapti teisėtu? Jei Konstitucinio teismo vartotas „okupacinės valdžios“ terminas bus naudojamas vienpusiškai tik vienų okupantų atžvilgiu, tai paties šio teismo nutarimas gali tapti bombike.
Tikriausiai S. Skvernelis, skelbdamas apie tokius planus, tik siekia draugystės su iš tiesų svarbiu „strateginiu partneriu“ – Lenkija. Tačiau ar nebus taip, jog pasekmės gali būti priešingos. Juk tai būtų tik pirmas precedentas. Yra ir daugiau nekilnojamo turto, į kurį galės pretenduoti ne tik kito Lietuvos bažnytinio turto „savininkai“ Lenkijoje bet ir įvairūs nauji jos okupacinės valdžios teisių perėmėjai. Teko skaityti apie Ryšių su Polonija komiteto planus Lenkijos Senate laikui atėjus pradėti nekilnojamo turto sugrąžinimo teisėtiems savininkams kampaniją pagal žydų pavyzdį. Bet tai palieku valdžios institucijų analitiniam darbui. O ten turbūt vyksta blaškymasis tarp dviejų „nuomonių“ – „Smetoninės“ Lietuvos Respublikos nuostatų dėl Vilniaus krašto okupacijos ir kai kurių šiuolaikinių istorikų naujos koncepcijos, kad Lenkijos – Lietuvos karas bei Vilniaus krašto užėmimas ir aneksija – tai buvo tik „jaunalietuvių“ ir „senalietuvių“ pilietinio karo pasekmės.
Šiuo požiūriu LDK pranciškonų ir jų svarbiausio vienuolyno, kuris tapo pranciškonų (nuo 1517m. tapusių pranciškonais konventualais) visų Lietuvos provincijos vienuolynų motina, istorija kaip tik yra labai iškalbinga. Pirmiausia trumpai paliesime formaliąją jos pusę. Istorikai teigia, kad šis vienuolynas, kaip ir visi Lietuvos pranciškonai 1430 m. buvo prijungti prie šio ordino Čekijos ir Lenkijos provincijos. Tačiau Lietuvos pranciškonai priklausė savarankiškam Lietuvos vikariatui (autonominei kontratai) ir LDK Brolių piligrimų kongregacijai [2]1625 m. įkurta atskira pranciškonų konventualų Lenkijos provincija, o LDK pranciškonai su savo pagrindiniu Vilniaus vienuolynu pateko į tuo pat metu įsteigtą Rusios ir Lietuvos provinciją [3]. Bet Lietuvos pranciškonai su tokiu sprendimu nesutiko ir kovojo dėl Lietuvos provincijos statuso, kad ji būtų atskira nuo Rusios. Čia paminėkime tris iš trylikos jų nurodytų tokio atskyrimo priežasčių.
Pirmoji ir svarbiausia priežastis – evangelizacija, nes vis dar daug buvo vietų, kur gausiai gyveno pagonys ir „nėra kito būdo jiems padėti, išskyrus tą, kad į jas atsikeltų ir ten apsigyventų lietuvių tautybės broliai, kurie ne tik kalba, bet ir prigimtimi, arba, geriau sakant, krauju panašūs į šių kraštų gyventojus“, todėl jie neturi būti kažkur kitur išsklaidyti [4]. Tad atskiros provincijos reikalavimas buvo grindžiamas pirmiausia būtinybe mokėti lietuvių kalbą, kurią Vilniaus pranciškonai mokėjo, ir netgi poreikiu ugdyti ir siųsti misijoms lietuvių tautybės pranciškonus. Tai buvo nulemta pačių pranciškonų evangelizacijos strategijos, kai buvo siekiama, kad broliai būtų kuo arčiau žmonių.
Kita svarbi priežastis – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prestižas. Jeigu Rusiai galima turėti savo provinciją, tai kodėl negalima Lietuvai, kuri dešimt kartų didesnė negu visa Rusia [turėta omenyje Vakarų Ukraina, nes maskoliai nebuvo priskiriami Rusiai] ir daug už ją garbingesnė ir iškilesnė“ [5]. Rusios provinciolas ir jų statytiniai tiesiog plėšė Lietuvos pranciškonų vienuolynus [6]. Dėl XVII a. vidurio kataklizmų, kai Vilnių okupavo ir naikino maskolių kariuomenė, kilo maras, Lietuvos pranciškonų konventualų „nepriklausomybės manifestas“ pateiktas ordino vadovybei tik 1671 m. [7], o atskira Lietuvos pranciškonų konventualų provincija galutinai įsteigta 1686 m. [8]. Aišku, kad tiek jurisdikcijos, tiek istoriniu ir kultūriniu požiūriu ji nieko bendra neturėjo su trim šimtais metų vėliau įsteigta pranciškonų konventualų Gdansko provincija.
Tačiau grįžkime prie esmės. Nelieskime seniausio Lietuvos pranciškonų periodo, kai svarbiausią vaidmenį atliko vokiečiai – Saksonijos provincijai priklausę Livonijos pranciškonai. Pradėkim nuo pagrindinio Vilniaus pranciškonų istorinio „naratyvo“ – kankinystės iki Lietuvos krikšto. Šiandien istorikai jau sutaria, kad pranciškonų kankinių legendos branduolys susijęs su tikrais Algirdo laikų įvykiais (1369 m.) [9], kai valdovas buvo išvykęs į žygį prieš Maskvą ir pažymėjo Kremliaus vartus savo ietimi, kas reiškė maskolių, kaip Lietuvos vasalų, statuso patvirtinimą. Pasakota, kad Algirdui išvykus visa jo valdžia likdavo Vilniaus vaivadai Petrui Goštautui, kuris buvo priėmęs katalikybę, kai dar buvo Podolės vaivada.
Tačiau svarbiausia tai, kad pasakojimas apie Petro Goštauto į Vilnių pasikviestus pranciškonus, kuris buvo plėtojamas Goštautų aplinkoje XVI a. pr., yra aiškiai susijęs su priešpastatymu Lenkijos istoriko Dlugošo epinei Lietuvos krikšto koncepcijai, kur visi krikšto nuopelnai priskirti Lenkijai [10]. Pasirodo, Lietuvos krikšto misiją 1333m. [neteisingas datavimas] pradėjo Petro Goštauto pakviesti pranciškonai. Pabrėžiama, kad šie pranciškonai buvo pakviesti iš lietuviškos aplinkos Rusioje, todėl buvo “šiek tiek pramokę lietuvių kalbos“ [11], ir sugebėjo tiesiogiai skelbti evangeliją Vilniaus miestiečiams. Kai šie keturiolika pranciškonų buvo nukankinti, Petras Goštautas iš tos pačios aplinkos vėl pakvietė jau trisdešimt šešis pranciškonus, kuriuos įkurdino savojoje rezidencijoje Smėlynėje (t.y. ten, kur vėliau ir buvo pastatytas tiek čia minimas vienuolynas, tiek bažnyčia) [12]. Mūrinės švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatymas dar XIVa. siejamas su krikščionybės pergale ir įsitvirtinimu Lietuvoje [13] pačių lietuvių, o ne Lenkijos iniciatyva. Legenda teigia, kad šiuos pranciškonus Vilniuje išžudė totoriai drauge su pačiu Petru Goštautu, kuris esą ne tik pats tapo pranciškonu, bet ir misijiniu vyskupu (to istorikai nepatvirtina).
Lietuvos metraštis (Bychoveco kronika) teigia, kad pirmasis Vilniaus vyskupas buvo pranciškonas Motiejus iš čia aptariamo „Vilniaus Dievo Motinos vienuolyno“. Kaip žinia, pirmasis vyskupas iš tiesų buvo pranciškonas Andrius Vasila, tačiau Lietuvos istorinė tradicija, kuri glaudžiai susijusi su šiuo vienuolynu, apie tai nutyli, nes Andrius Vasila buvo Gniezno archivyskupijos sufraganas, o Lietuvos didikams, XVI a. pradžioje siekusiems išrinkti atskirą Lietuvos karalių ir nuo Lenkijos bažnytinės provincijos nepriklausomą arkivyskupą, jį minėti nebuvo naudinga [14]. Kaip tik XV-XVI amžių sandūroje su šiuo vienuolynu buvo susiję pirmieji lietuvių raštijos paminklai (būtent čia buvo saugojami 1503 m. spausdintoje knygoje pateikti lietuviški poteriai iš ankstesnio originalo, kurių kalbą akad. Z. Zinkevičius priskiria Dieveniškių ir rytesnėms lietuvių tarmėms). Lietuvių kalba vienuolyne gyvavo iki pat XVIIIa. antros pusės, kas matyti ir iš 1740 m. Antano Gžybovskio, Vilniaus pranciškonų konvento komisaro, veikalo. Beje, tiek supratimas, kas yra lietuviai, tiek kas yra lietuvių kalba, šiame vienuolyne, kuris priklausė to meto LDK elitui, nebuvo išnykęs (o tai žlugdo teoriją, kad Vilniuje tada esą jau buvo likę vien sugudėję „litvinai“ ir kad painiotos lietuvių ir gudų kalbos; antai A.Gžybovskis paaiškino, ką lietuvių kalba reiškia „Perkūnas“, kaip lietuviai stabmeldžiai lietuviškai vadino savo vyriausiąjį kunigą) [15].
Tai nereiškia, kad nedaugėjo „senlietuvių“, kurie nebemokėjo ar niekada ir nemokėjo lietuviškai. Tačiau jų pilietinė savimonė buvo susijusi su Lietuvos valstybe. Dar daugiau, šiai savimonei itin reikšminga buvo Vilniaus pranciškonų kankinių legenda. A.Gžybovskis teigia, kad kaip tik šių kankinių globa apgynė Lietuvą nuo krikščionių armijų, atėjusių iš Europos, bei kitų užkariavimų. Esą jeigu šie kankiniai karų laikotarpiu būtų buvę iškasti kaip relikvijos, tai kryžiuočiai arba kiti Lietuvos priešai tikrai būtų jas pagrobę ar sunaikinę [16]. Su dideliu skausmu A. Gžybovskis rašo apie beveik tris amžius trukusias nesėkmes kanonizuojant pranciškonų kankinius. O sėkmės atveju tai būtų padidinę Lietuvos europinį prestižą ir civilizacinį savarankiškumą Lenkijos atžvilgiu.
Grįžkime prie ketinimų atiduoti istorinį Vilniaus pranciškonų konventualų ordino centrą Gdansko provincijos atstovams. Turbūt iš dalies galima suprasti Vilniaus arkivyskupijos hierarchus, jei jie šiandien neturi galimybių patys palaipsniui atkurti pranciškonų konventualų Lietuvos provinciją ir šioje misijoje labai tikisi Lenkijos pagalbos. Tik ar sutaps interesai? Ir ar kita pusė iš tiesų nesieks čia „atkurti“ būtent Lenkijos provincijų tęsinį. Nesinori tikėti, kad Vyskupų konferencijai tas nė nerūpi. Apie kokį nors susitarimą šio klausimu nėra žinoma. Tačiau argi yra ne tik juridinis, bet ir istorinis, moralinis bei politinis pagrindas perduoti šį kompleksą Gdansko provincijos atstovybei ar tik kelių vienuolių konvento Lietuvoje įsteigto juridinio asmens nuosavybėn? Gal užtektų dalį milžiniškų patalpų pagal sutartyje nustatytas sąlygas perduoti naudotis taip, kaip tą ir numato įstatymai, o pats ansamblis liktų išimtine valstybės nuosavybe? Ar nebūtų taip netgi paprasčiau ir kukliau? Be to, ar ne didesnės būtų paveldosauginės garantijos negu pono Mareko pažadai? Kelios parodos ir koncertai bei du leidiniai per du dešimtmečius dėl ateities vizijos realumo neįtikina.
Nesinori tikėti, kad Lietuvos valstybė neatras jėgų drauge su Vyskupų konferencija geriau už poną Mareką įsteigti čia Lietuvos pranciškonų muziejų, pagerbti čia buvusią pirmą caro laikų lietuvišką mokyklą, ir čia veikusią Lietuvių mokslo draugiją, ir čia gyvenusius Joną Basanavičių bei garsų Ukmergės krašto didiką Juozapą Montvilą… Panašu, kad kova dėl turto, mėginant apeiti įstatymus, tiktai trukdė šiai misijai, kaip ir pranciškonų konventualų atgaivinimui Lietuvoje.
Na ir pagaliau visa ši niūri istorija verčia priminti šv. Pranciškaus regulą apie evangelinį neturtą, kurio turi laikytis šio ordino nariai, ir kad anot vieno iš pranciškonų tėvų šv. Bonaventūros, tai tėra laikinos žemiškosios gėrybės, kurias savintis kiekvienam pranciškonui turėtų būti nuodėmė [17]. Šis principas taikomas tiek asmeninio, tiek bendro turto siekimui. Štai kodėl šiame straipsnyje pono Mareko dar nepavadinau broliu Mareku.
Autorius 1987 m. yra talkinęs archeologams, tyrinėjusiems šv. Kryžiaus bažnyčios prieigas, kur pasak legendų buvo nukankinti Vilniaus pranciškonai
________________________
[1] Žurnalas Logos 68, Liepa- rugsėjis, 114-128 psl. 2011, Vilnius.
[2] Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV-XX a., Vilnius, 2010, 104-105 psl.
[3] Darius Baronas, ibid. 164 psl.
[4] J. Pr. Dluskis, LDK Mažesniųjų Brolių Konventualų Senovė, pgl. Darius Baronas, ibid. 353 psl.
[5] Ten pat, 357 psl.
[6] Ten pat, 359 psl.
[7] Ten pat, 349 psl.
[8] Darius Baronas, ibid. 176 psl.
[9] Darius Baronas, ibid. 30 psl.
[10] Darius Baronas, ibid., 111-119 psl.
[11] Antanas Gžybovskis. Brangiausias Lietuvos pranciškonų lobis, 1740, pgl. Darius Baronas, ibid. 545 psl.
[12] Ten pat, 573 psl.
[13] Darius, Baronas, ibid. 98-101 psl.
[14] Darius Baronas, ibid. 121-122 psl.
[15] Antanas Gžybovskis. Brangiausias Lietuvos pranciškonų lobis, 1740, pgl. Darius Baronas, ibid. 541, 543 psl.
[16] Ten pat, 564-565 psl.
[17] Žr. Virpi Makinen, Property Rights in the Late Medieval Discussion on Franciscan Poverty, Leuven, Belgium, 2001
