Svarbiausia išgelbėti planetą! Kokia nuostabi frazė. Ir kas, pasak vienos švedų mergaitės, išdrįstų jai nepritarti? Ką gi, miela Greta, išdrįsti teks. Kaip Rusijai užpuolus Ukrainą Twitteryje rašė Garis Kasparovas, „jūs neišgelbėsite planetos, jei negelbėsite joje gyvenančių žmonių.“ Kasparovas nėra piktų naftos korporacijų marionetė. Jis – šachmatų didmeistris, eilę metų įspėdavęs mus apie agresyvius Rusijos ketinimus. Ir jis aiškiai mato, kad Vakarų žaliasis kursas į pavojų stato žmones gyvenančius po ištekliais turtingų tironų padu. Karas Ukrainoje parodė kokie yra tikrieji žaliojo kurso kaštai bei patvirtino seną patarlę, jog kelias į pragarą gerais norais grįstas.
V. Putino sprendimą pulti Ukrainą lėmė daug priežasčių. Bet jis tikrai tikėjosi, kad kai kurios ES šalys karo atveju užtrauks rankinį stabdį rimtesnėms ekonominėms sankcijoms. Ir nors kol kas Rusijos agresija, atrodo, suvienijo Europą, bet Vokietija ir Italija prie Ukrainos draugų prisidėjo tik paskutinę akimirką. Tokio trypčiojimo priežastis telpa dvejuose žodžiuose: gamtinės dujos.
Vokietijos Žaliųjų partija yra galinga politinė jėga, reikšmingai prisidėjusi prie šalies sprendimo atsisakyti branduolinės energijos. Ši tendencija pastebima ir kitose turtingose šalyse, kalbant ne vien apie branduolinę energiją, bet ir apie iškastinį kurą. Aukštai iškėlęs aplinkosauginę vėliavą JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad „klimato kaita yra didžiausia grėsmė, su kuria susiduria Amerika“.
Kaip alternatyvą žalieji politikai siūlo investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai būtų puikus sprendimas, jei ne viena detalė: iki šiol atsinaujinantys šaltiniai yra neadekvatūs mūsų poreikiams. Tiesiog negalima lyginti saulės panelių (ypač debesuotomis dienomis) ir atominių elektrinių.
Gudrus politinis žaidimas su skaudžiomis pasekmėmis
Turtingos šalys gali atsisakyti, kad ir visų taršių energijos šaltinių, tačiau jų gyventojai artimiausiu metu nepakeis savo vartojimo įpročių. Kaip jų vyriausybės patenkins didelį energijos poreikį? Sprendimas vienas: pirkti dujas ir naftą iš šalių, nemažinančių energijos gamybos apsukų. Taip Europos ir JAV vadovai žaidžia gudrų politinį žaidimą, vienu metu plodami Gretai ir tuo pačiu užtikrindami degalus savo gyventojų automobilių bakuose ir šildomus namus žiemą.
Jiems, žinoma, neįdomu, kad toks žaliųjų dorybių demonstravimas įgalina tironus kaip V. Putinas. Ar Kremliaus šeimininkas rūpinasi aplinka? Žinoma, kad ne. Tiesą sakant, jis akimirksniu užgniauš aplinkosaugines iniciatyvas, jei tik jam tai bus naudinga. Būdamas didžiausiu dujų tiekėju Europai, Putinas pasijuto nevaržomas savo imperinėms vizijoms įgyvendinti. Aplinkosaugininkai nuogąstauja apie rusų kareivių gebėjimą užtikrinti Černobylio atominės elektrinės saugumą, tačiau, atidžiau pažiūrėjus, žaliasis Vakarų kursas bent iš dalies prisidėjo prie to, kad Rusijos kariuomenė apskritai atsirado Černobylyje.
Kitą medalio pusę turi ir rūpestis dėl Astravo elektrinės saugumo Baltarusijoje. Branduolinė energija savaime nėra pavojinga. Pavojinga ji tampa korumpuotų diktatorių, tokių kaip Aleksandras Lukašenka rankose, kuomet galimai nėra laikomasi tinkamų saugos protokolų. Nereikia būti pernelyg įžvalgiu, kad suprasti jog atominės elektrinės statyba diktatoriaus valdomoje Europos pašonėje tiesiogiai susijusi su politizuotu atominės energijos atsisakymu pačioje Europoje.
Tad ar turėtume gelbėti planetą? Žinoma, kad taip. Tačiau turime tai daryti protingai. Klimato kaita nėra mitas. Tačiau priemonių visuotiniam atšilimui atvėsinti reikia ieškoti pasitelkus blaivią kaštų ir naudos analizę. Šiuo metu atsinaujinančiųjų išteklių energijos kaštai yra dideli, o jų efektyvumas, bent kol kas, yra per maža. Ukrainos užpuolimas atskleidė ir labai realius politinius kaštus, apie kuriuos daugelis rimtai nebuvo pagalvojęs.
Gabrielis Andrade yra Ajmano universiteto Jungtiniuose Arabų Emyratuose docentas.
