Gaila, kad to nepadarė (nesusiprato?) lietuviai režisieriai, kol buvo laikas…

Vidmantas Valiušaitis

Italų režisierius Riccardo Denaro 2018 m. pastatė dokumentinį-vaidybinį filmą „Dangus lageryje“, atvaizdavęs seselės N. Sadūnaitės gyvenimo istoriją.

Filmas perduoda ir seselės Nijolės sovietinės Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 1975 metais gynimosi kalbos sakinį: „Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę“.

Dabar tas filmas įgauna naujos prasmės ir vertės. Gaila, žinoma, kad to nepadarė (nesusiprato?) lietuviai režisieriai, kol buvo laikas.

O seselės Nijolės atsiskyrimo metas – simoliškas: Prisikėlimo rytas!

Jos bendražygis Antanas Terleckas iškeliavo pas Amžinąjį tėvą irgi jam tinkamiausiu metu – Vasario 16-ąją (2023).

Vasario 16-ąją atskyrė nuo mūsų ir Justinas Marcinkevičius (2011), ir Jonas Basanavičius (1927).

Savotiška mistika, ne kitaip.

Kovo 31 d. Mirė Nijolė Felicija Sadūnaitė – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė, vienuolė.

Nijolė Felicija Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune. 1955 m., baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare.

Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.

1972 m., pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, F. N. Sadūnaitė leidiniui rinko žinias, rašomąja mašinėle spausdino rašinius ir platino jį.

1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo suimta ir dešimt mėnesių KGB kalinta Vilniuje.

1975 m. birželio 17 d. nuteista šešeriems metams: trejiems metams griežto režimo lagerio Mordovijoje ir trejiems metams tremties Sibire; tremtyje dirbo medicinos sesele.

1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.

1983 m. jai vėl buvo sudaryta byla; pabėgo, slapstėsi, 4,5 metų buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, „Aušros“ ir kitų pogrindžio leidinių kurjerė: juos dažniausiai perduodavo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadai Maskvoje. Už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidybą KGB F.N.Sadūnaitę paskelbė ypatinga recidyviste, jos paiešką visoje SSRS. 1987 m. balandžio 9 d. F. N. Sadūnaitė buvo suimta.

„KGB Nijolę Sadūnaitę vadino viena didžiausių sovietinės santvarkos priešų. Buvo išbandyti įvairūs būdai ją palaužti: įkalinimas, grasinimai, švitinimas, apdorojimas cheminiais preparatais, smurtas, tačiau ji atsilaikė, daugeliui kitų žmonių įkvėpė stiprybės ir tapo pasipriešinimo melo režimui simboliu“, – rašoma knygoje „Laisvė ir tikėjimas. Krikščioniški trileriai sovietmečiu“, 2013 m.).

1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė valdžios nesankcionuotą mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingas buvo skirtas paminėti sovietinei Lietuvos okupacijai kelią atvėrusiam Ribentropo-Molotovo paktui.

Pirmą kartą po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas. N. Sadūnaitės kalba šiame mitinge buvo pirmoji vieša nepaklusnumo sovietinei okupantų valdžiai demonstracija padrąsinusi Lietuvos šviesuomenę prabilti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galimybę ir davė pradžią plačiam tautos pakilimui peraugusiam į Sąjūdį.

Už šią kalbą N. Sadūnaitė buvo užpulta ir primušta, jai ir kitiems mitingo rengėjams buvo paskirti namų suėmimai. N. Sadūnaitė buvo tardoma KGB rūmuose ir, manoma, kad buvo kažkuo apnuodyta, nes po to sunkiai susirgo.

1988 m. su A. Terlecku ir V. Bogušiu Vilniuje surengė Vasario 16-osios minėjimą – 1941 m. birželio 14-osios trėmimams prisiminti. Už tai jai buvo paskirtas dviejų mėnesių namų suėmimas.

1988 m. F. N. Sadūnaitė įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Pasaulio visuomenei ir JAV prezidentui Ronaldui Reiganui reikalaujant 1989 m. gruodžio 19 d. LSSR Aukščiausiojo teismo reabilituota (su vyskupu Sigitu Tamkevičiumi).

1989 m. su kitais įsteigė Lietuvos katalikiškąjį moterų sambūrį „Caritas“. 1989–1990 m. skaitė paskaitas apie Lietuvą Europoje, JAV. Užsiėmė labdara, gynė žmogaus teises.

N. F. Sadūnaitė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Laisvės premija (2017 m.).

alkas.lt

******

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum” pradėjo leisti naują knygų seriją „Pergalės ženklas”, kuri skirta 1940 – 1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristatanti ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę. Laisvės premijos laureatės, disidentės, sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės knyga „Skubėkime daryti gera” yra pirmasis šios serijos leidinys.

Pirmoji sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės atsiminimų knyga – „KGB akiratyje“ – buvo išleista 1985 metais Čikagoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Ten pat, už Atlanto, pasaulį išvysti buvo lemta ir 1987 m. parašytai antrajai knygai „Gerojo Dievo globoje“. 1991 m. kiekviena iš jų atskirai pasirodė ir Lietuvoje. Abi knygos 1998 m. buvo sujungtos į vieną ir išleistos pavadinimu „Skubėkime daryti gera“.