Prof. V. Radžvilas straipsnyje „Išdavusieji laisvę (1)” pateikia daug teisingų įžvalgų ir objektyvių vertinimų.
Iš tikrųjų situacija klostėsi kur kas sudėtingiau. Klasikinio liberalizmo esmės ir pagrindinių liberalizmo teoretikų įžvalgų iki galo nesuprato ne tik eiliniai Liberalų sąjungos nariai, bet netgi jos steigėjai. Tai visai suprantama – Lietuvoje niekada nebuvo puoselėjamos liberalizmo idėjos.
Liberalizmas Lietuvoje tebuvo suprantamas kaip esamos tvarkos „liberalizavimas“, todėl tiko ir buvusiems komunistams, ir naujiems konjunktūrininkams. Tačiau tinkamai suvoktas klasikinis liberalizmas neturi nieko bendro su šiuolaikiniu neoliberalizmu – sukta ir amoralia socializmo ideologijos „dukterine“ įmone. Savo esme, pilnai apvalytas nuo pseudoideologinių priemaišų, klasikinis liberalizmas yra individualistine visuomenės vystymosi samprata pagrįsta, teisinio negatyvizmo koncepcija paremta ir organizuotų interesų grupių atžvilgiu neutrali itin sudėtinga idėjinė-politinė sistema.
Nesunku suprasti kodėl niekur pasaulyje klasikinis liberalizmas negalėjo įgauti bent kiek reikšmingesnės įtakos. Iš kelių individų net ir didelėse valstybėse įtakingesnio judėjimo nesukursi, politinės programos neparuoši ir visuomenės gyvenimo nepertvarkysi.
Lietuvoje ir dabar pamatinės liberalizmo tezės suvokiamos arba klaidingai, arba iš vis atmetamos, kaip absoliučiai nepriimtinos socialistinės ideologijos nustekentoms smegenims.
Pačioje Liberalų sąjungoje kurį laiką gyvavusi Klasikinio liberalizmo frakcija, kurioje man teko rūpintis programiniais dokumentais, daugumos buvo ignoruojama, o jos nariai traktuojami kaip naivūs idealistai, tik trukdę partijos kovai dėl valdžios. Tačiau pragmatiški „realistai“ ilgainiui susitapatinę su kitų partijų primityvia kovos dėl valdžios praktika, liko prie suskilusios geldos ir tetinka tik konservatorių užmačioms aptarnauti. O tai jau tiesus kelias į visišką žlugimą, reiškiantis ir politinio liberalizmo Lietuvoje sunykimą.
