Sakoma, kad jeigu nori sužinoti tiesą apie kažkokius seniai įvykusius dalykus, pirmiausia pakalbink visus tų įvykių dalyvius. Jei tokių nėra, klausykis žmonių, kurie matė, o jeigu jų nerandi, tada pakalbėk su tais, kurie girdėjo jų pasakojimus. Galų gale, bent jau persiskaityk tų dienų, kuriomis domiesi, spaudą.
Rugpjūčio 23-ioji prie A.Mickevičiaus paminklo. Ilgą laiką turėjome vienintelį Tautos patriarchą – daktarą Joną Basanavičių, bet, atrodo, klydome… Redakcijos archyvo nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė Sąjūdžio metais. Tada, 1988-aisiais, prieš trisdešimt metų, man pačiam tebuvo trisdešimt. Buvau aktyvus Atgimimo laikotarpio dalyvis ir nors nedalyvavau nė viename sukakties progai skirtame renginyje, kurį rengė dabartiniai valdantieji, negaliu nepasidalinti savo mintimis.
Visiškai suvokiu, kad kiekvienas žmogus mąsto per savo supratimo prizmę, subjektyviai, todėl dažnai mūsų nuomonės gali skirtis. Klasikinis pavyzdys – japonų režisieriaus A.Kurosavos filmas „Rasiomono vartai“, kur herojai, pasakodami apie tą patį įvykį, pateikia visiškai kitokias jo versijas. Tačiau šiemet Lietuvos valdžiai minint įvairias mūsų valstybei svarbias datas, kurių liudininku ir dalyviu buvau, dažnai kildavo klausimas, ar apie tuos pačius įvykius mes kalbame. Beje, tai jau ne pirmas kartas.
Prisimenu tokį seną anekdotą. Tėtis klausia savo sūnelio, ar jam senelis pasakojo, kaip dalyvavo kare? Taip, ir kaip laimėjo karą, atsako vaikas. Tik, sako, aš nesupratau, kam buvo reikalingos kitos tame kare dalyvavusios divizijos ir jų kariai? Taigi, tai prasidėjo tikrai ne vakar.
Kai pernai, rugpjūčio 23 dieną, žurnalistas Vilius Kavaliauskas, kovęsis, kad Lukiškių aikštėje stovėtų Vyties skulptūra, pakvietė į mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo, ten pamačiau žmones, su šiuo reikalu neturinčius nieko bendra. Lygiai taip pat jie neturėjo nieko bendra su prieš trisdešimt metų čia įvykusiu Lietuvos laisvės lygos mitingu, kuriame pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos trispalvė ir į kurios minėjimo jubiliejų jie čia visi susirinko. Negana to, 1987-aisiais įvykusio renginio organizatoriui ir aktyviam dalyviui Petrui Gražuliui pradėjus kalbėti, buvo išjungtas mikrofonas.
Lietuvai užtenka vieno didžiavyrio, iškovojusio Tautai laisvę bei materialinę gerovę savo šeimai.
Stebint Sąjūdžiui skirtus ir jo 30-mečio paminėjimui skirtus valdžios renginius, susidarė įspūdis, kad tai tik varnelė metiniame renginių plane. Mano manymu, nuoširdumu tokios akcijos nepasižymėjo.
Tai patvirtino ir kitos mūsų valstybei atmintinos datos. Šiemet sukako 25 metai, kai 1993 metų rugpjūčio 31 dieną iš Lietuvos išvesta Rusijos kariuomenė. Stebuklas! Rusai dar Lenkijoje, Vokietijoje, visose buvusiose sovietinėse respublikose, o Lietuvoje jų kariuomenės jau nėra! Mes tai padarėme pirmieji. To meto spauda mirga pirmojo krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, Lietuvos pirmojo kariuomenės vado Česlovo Jezersko nuotraukomis. Prisimenami tų dienų įvykiai, asmeniniai ryšiai su rusų kariuomenės išvedimu siejusiais ir tą procesą lėmusiais Pavelu Gračiovu, Vladimiru Jegorovu, Borisu Jelcinu. Pakelkite tų metų spaudą.
Taigi, Lietuva iškilmingai mini Rusijos kariuomenės išvedimo 25-metį. Minėjime – visi dabartinės valdžios atstovai, Tautos patriarchas, o A.Butkevičius ir Č.Jezerskas net nepakviesti į minėjimą. Lietuvos valdžios elitui vėl tereikia vieno didžiavyrio-didvyrio, išlaisvinusio valstybę nuo Sovietų Sąjungos ir socializmo.
Būčiau patylėjęs, jeigu prieš keletą dienų nebūčiau matęs per LRT reportažą apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavimo trisdešimtmetį. Sveikinimo kalbas vėl rėžė Tautos patriarchas, organizacijos narius su švente sveikino Jos Ekscelencija šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, 1991 metų sausio 13-ąją buvusi visai kitoje barikadų pusėje.
Prisiminiau šios organizacijos skyriaus steigiamąjį susirinkimą Varėnoje 1988 metais. Prieš savaitę atvažiavę šios organizacijos steigėjai, vėliau Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, kauniečiai – Birutė Nedzinskienė ir A.Butkevičius daug aiškino, kam reikalinga ir kaip reikia elgtis organizuojant LPKTS skyrių Varėnoje. Atsimenu, kokia įtampa tvyrojo salėje per šias kelias valandas trukusį renginį. Žmonės – politkaliniai, tremtiniai, labiausiai nukentėję per sovietmetį, net į mus, sąjūdiečius, tada žiūrėjo atsargiai ir įtariai. Po pusmečio Varėnoje įvykusiose tremtiniams skirtose eitynėse jie jau žengė drąsiai ir pasitikintys savimi.
Bet čia kalbu ne apie tai. Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kopiją man padovanojusi šviesios atminties B.Nedzinskienė jau išėjusi anapilin, o jos bendražygis A.Butkevičius į mano minėtą renginį Kaune vėl nepakviestas.
Ir pagaliau 1988 metų spalio 22-23 dienomis įvykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo trisdešimtmetis. Lietuvos politikos elitą aptarnaujančioje žiniasklaidoje šį įvykį priminė keli Vytauto Landsbergio ištarti sakiniai. Atrodo, buvo didelis nenoras prisiminti tą įvykį apskritai. Įvykį, kuris tada dviem paroms prie televizorių ekranų sutraukė visą Lietuvą ir po kurio Tauta tapo ne minia, o žmonėmis, nebijančiais aktyviai reikšti savo valią.
Tikriausiai šitokio žmonių aktyvumo pasikartojimo labiausiai ir bijomasi. Bet grįžkime tris dešimtmečius atgal. Sovietų Sąjungoje prasidėjusi Michailo Gorbačiovo „perestrojka“ į Lietuvą Persitvarkymo Sąjūdžio pavidalu atėjo vėliausiai. Teko ne kartą girdėti gandus, kad Sąjūdžio ir jo iniciatyvinių grupių atsiradimas buvo inicijuotas tuometinės valdžios ir jos slaptosios tarnybos KGB, tačiau išėjo iš jų kontrolės ribų neįvertinus Tautos atgimimo troškimo. Greitai po iniciatyvinės LPS grupės įkūrimo įvykęs steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas tai patvirtina: Lietuvoje kaip grybai po lietaus kūrėsi Sąjūdžio grupės. Ypač buvo bijomasi Kauno ir jų įtakoje buvusių sąjūdiečių, kurie reikalavo Nepriklausomybės, o ne suvereniteto TSRS sudėtyje.
Kaip dabar atsimenu, tada, suvažiavimo naktį, iki penktos ryto skaičiuotus Sąjūdžio tarybos rinkimo biuletenius. Ir prisimenu lietuvišką politinį folklorą: „Kas gali paneigti“. Taigi, kas gali paneigti, kad LPS tarybos sąrašas, kurio branduolį sudarė buvę iniciatyvinės grupės nariai, buvo surašytas iki suvažiavimo, o tikrieji biuleteniai sunaikinti? Jeigu taip, tad ko tikėtis, jei mūsų valstybė savo Atgimimo pradžią statė ant sumeluotų pamatų?
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Bičkauskas ne kartą yra sakęs: „Pasiimkit 1988 metų Lietuvos komunistų partijos CK sąrašus ir parodykit man jame žmogų, kuris, atkūrus Nepriklausomybę, visiškai nubiednėjo. Tiek tuometinės TSRS, tiek LTSR valdžios tikslas buvo sugriauti socializmą, o atgimusi Tauta atkūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Pacituosiu filosofo Vytauto Radžvilo mintį: „Vieni sąjūdininkai norėjo ištrūkti iš Maskvos gniaužtų tam, kad kurtų modernią suverenią Lietuvos valstybę, kiti stengėsi ištrūkti iš Maskvos gniaužtų tik tam, kad pakeistų šeimininką“.
Sunku su tuo nesutikti, kai 2004 metais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mūsų šeimininku tapo Briuselis. O mes, lietuviai, vėl visam pasauliui rodom, kad patys savo šalyje susitvarkyti negalim.
Na, o kam priskirti šias mano mintis – sąmokslo teorijoms ar istorijos detektyvo žanrui – tegul sprendžia patys skaitytojai.
