Nesibaigiančių švietimo reformų kritikai vienu balsu sutaria – visos pertvarkos niekur neveda todėl, kad apskritai nežinoma, ko mes siekiame. Todėl ir viena Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga paskelbtų idėjų, kad iki 2025-ųjų mokytojo profesija taptų prestižine, laikoma pseudoidėja. Ar atkursime mokytojo autoritetą padidinę atlyginimą?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas DAUJOTIS, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Kęstutis DUBNIKAS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Šiemet švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį. Daug įvairiausių renginių, pavykusių ir nepavykusių. Noriu sugrįžti prie idėjos Lietuvai, kuri iš pradžių atrodė labai patraukli, kol nepaaiškėjo, kad tai labiau panašu į viešųjų ryšių akciją. Viena iš tų idėjų – iki 2025 metų mokytojo profesija turi tapti prestižine. Mokytojo autoritetas dabar irgi ne toks, koks buvo “prie Smetonos”, kai buvo trys labiausiai gerbiamos specialybės: kunigas, daktaras ir mokytojas. Kaip jūs, Vytautai, žiūrite į šios idėjos paskelbimą?
V.DAUJOTIS: Reikia atkreipti dėmesį, kaip visa tai vyko. Galbūt tai viešųjų ryšių akcija, bet koks yra supratimas, kas tas prestižas. Pačių organizatorių supratimas pasirodė keistokas – kad ta profesija taptų pelninga. Bet ar nuo to kas nors keistųsi, jeigu ši profesija būtų pelninga? Kaip tai padaryti? Aš matau tik du variantus: mokytojas įsisteigia firmą, kuri jam ruošia užsiėmimų medžiagą, mokyklos biudžetas „pompuoja” jam į tą firmą pinigus, jis pasiima tą pelną ir gauna atlyginimą, kad tą medžiagą išdėsto mokiniams. Aišku, tai būtų labai brangi schema, ji galiotų ne visiems, tik išrinktiesiems. Bet ar nuo to kas nors keistųsi? Manau, kad ne. Nes mokytojo autoritetas yra visiškai sugriautas. Kas nors gali pasikeisti tik tuo atveju, jeigu bus atstatytas mokytojo autoritetas. Kartais autoritetą sieja su prestižu, vartoja kaip sinonimą. Tas, kuris dirba mokykloje, turi žinoti, kad dirba geriau nei kiti. Antras dalykas – mokytojas turi suprasti, kad jis augina kartą, kuri reikalinga Lietuvos atsinaujinimui, mokytojas turi jausti atsakomybę už tai. Čia taip pat yra autoriteto šaltinis. Tie mokytojai, kurie neturi tokio suvokimo, neturėtų dirbti mokykloje. Bet abu tie dalykai yra sujaukti.
Kas dabar mokykloje yra? Sakykime, buvo didelė alga, o autoriteto nėra. Atkreipkime dėmesį, kad patyčios mokykloje yra ne tik tarp mokinių, bet mokiniai tyčiojasi ir iš mokytojų. Prieš keletą metų buvo pateikta statistika, kad 70 proc. mokytojų patiria patyčias mokykloje – didesnis procentas negu pačių mokinių. Patyčias patiria kiekvienas mokytojas, tik ne visiems yra patogu prisipažinti, kad tai vyksta. Pagal dabar galiojančias normas, mokytojas turi išmanyti visus dalykus, tačiau iš tikrųjų jis turėtų dėstyti tik savo dalyką ir jį išmanyti geriau nei kiti.
K.DUBNIKAS: Sutikčiau su prielaida, kad visos šios idėjos buvo viešųjų ryšių akcija. Visi protingi žmonės supranta, kad švietimas yra bet kokios valstybės pamatas. Bet kodėl tai yra netikra? Ji pateikiama ideologema, pratęsianti dabartinės politikos vykdymą. O politikos rezultatai yra tokie, kad nėra ką kalbėti apie prestižą. Mes nežinome, kas yra mokytojas, mes taip pat nežinome, kas yra mokykla. Ir štai dabar mes stiprinsime prestižą. Tai kaip? Juk nėra pagrindo, o pagrindo nėra todėl, kad visas valstybės veikimas suprantamas kaip tikrai ekonominė mechanizmų plėtra. Mokykla taip pat patenka kaip institucija į tam tikrą santykių erdvę, kur pirmiausia kalbama apie atlygius, o ne apie mokytojo ir mokyklos misiją.
Prestižas ir autoritetas yra du skirtingi dalykai ir jų susieti negalima. 2016 m. yra priimtas Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentas dėl mokytojo profesijos prestižo tobulinimo. Tačiau jis yra toks biurokratijos popierius, kuriame daug kalbama apie naują aplinką, apie naują mokyklą, apie atvirumą pasauliui, apie įgalinančias lyderystes ir t.t. Jame nėra svarbiausių dalykų, kurie įgalina prestižą, t.y. visuomeninis reikšmingumas, išsilavinimas arba kompetencija. Žinoma, ten kaip visuomet kalbama apie uždavinius: reikia tobulinti, gerinti mokytojų rengimą. Bet tos priemonės, kurios sudėtos, taip pat paliktos be jokio konkretaus turinio. Mokykla palikta eiti iš paskos. Svarbiausia mūsų valstybėje yra ekonominis tvarkymasis, suprantamas per verslą ir verslumą, kurį įgalina vadyba. Į tą vadybą aš įdėčiau ir visą politinį veikimą, kadangi mūsų politinis veikimas iš esmės yra ne politinis, o administracinis. Ir štai kažkur yra ta mokykla, kuri taip pat maždaug turėtų parodyti, kad žmonės turėtų susigaudyti šiame ekonominiame pasaulyje ir save ten atrasti.
G.JAKAVONIS: Jūs pasakėte, kad ekonomika yra svarbiausia. Ar čia nepastatyta viskas nuo kojų ant galvos? Juk viskas prasideda nuo švietimo. Jeigu mes neturime išsilavinusių žmonių, kurie ekonominiu požiūriu mūsų valstybę galėtų vesti į priekį, tai gal mes ne nuo to galo pradedame?
K.DUBNIKAS: Reikia tą suprasti ir turėti politinę valią šį dalyką įgyvendinti. Visuomet kalbama paprastai: kur gauti pinigų?
G.JAKAVONIS: Prieš keletą metų teko girdėti, kad Vokietijoje apsižiūrėjus, jog trūksta gerai paruoštų kadrų, buvo pastebėta problemų švietime. Tuomet iškart Angela Merkel finansavimą nukreipė tai sričiai – švietimui. Pamačius, kur egzistuoja problema, labai greitai sureaguota. Deja, bet pas mus sunku įsivaizduoti. Didelė problema ta, kad mokiniai negerbia mokytojų. Kaip mokytojui elgtis tokioje aplinkoje, kai mokiniai iš jo tyčiojasi, o pedagogui niekas nepadeda? Kur yra ribos tarp moksleivio pareigų ir teisių supratimo?
V.BUDNIKAS: Kalbėdami apie pačią sistemą, mes turime žinoti vieną fundamentalų dalyką, – kad stabilumą, klestėjimą, visuomenės gerovę užtikrina teisių ir pareigų pusiausvyra. Dabar mes matome, kad ji dirbtinai pažeidžiama, eskaluojamos teisės, o visiškai ignoruojamos pareigos. Kitaip tariant, tas teises kažkas turi užtikrinti. Vadinasi, vienai pusei pridaroma daugiau pareigų, o kitai suteikiama daugiau teisių. Ir štai mes turime rezultatą.
Bet mes turime atvirai kalbėti apie galimybę atstatyti tą autoritetą ir įvardinti, kodėl tai neįmanoma. Pirmiausia, turime pasakyti, kad mūsų politinis-finansinis elitas sąmoningai, iš pasyvumo ar iš baimės, ar dėl kitokių priežasčių, šią išbalansavimo destrukciją palaiko.
Kaip galime kalbėti apie mokytoją, kuris turi užtikrinti ir įtvirtinti tam tikras nuostatas vaikų, studentų, mokinių sąmonėje, kai tos pačios nuostatos yra neaiškios?
Pvz., kalba. Kaip mūsų valstybėje elgiamasi su lietuvių kalba? Kaip turi elgtis pedagogas matydamas, kaip elgiasi politikai, kai mes išduodame savo kalbą – dabar jau diskutuojama, kad lietuvių kalba turi tapti ne valstybine.
Galime kalbėti apie nacionalinius simbolius, apie Vytį. Mes juk matome, kaip yra viena deklaruojama, o visai kas kita daroma. Galime kalbėti apie šeimą, kaip ji yra ardoma, kaip bandoma padaryti, kad šeimą sudarytų bet kokių lyčių asmenys. Tad kokias vertybes mokytojas turi įtvirtinti vaikams, matydamas, kokia tokią vertybių sistemą? Vadinasi, tai yra neįgyvendinamas uždavinys. Kol mūsų politinis-finansinis elitas nesusitars, kokios fundamentalios nuostatos turi vyrauti, tai tas vargšas pedagogas nieko negalės padaryti.
Kita vertus, ši destrukcija yra palaikoma dirbtinai. Mes kalbame ir svarstome, kaip reikia atstatyti mokytojo prestižą, bet iš kitos pusės darome viską, kad to prestižo nebūtų – mes deskredituojame pedagogą. Nėra jokių orientyrų – pedagogo prestižą mes dirbtinai slopiname, žlugdome jį, tačiau kartu iškeliame šūkį, kad pakelsime jo prestižą.
Jūs minėjote Lietuvos šimtmečio idėją. Juk viso šito nebus, čia yra tik parodija. Faktai rodo ką kita. Daroma ne tai, kas sustiprintų pedagogo prestižą, bet atvirkščiai. Nematau net prielaidų, kad tas menkinimas būtų sustabdytas.
G.JAKAVONIS: Jūs, Krescencijau, taip pat manote?
K.STOŠKUS: Vytautas mus priartino prie atraminių dalykų – kokioje valstybėje mes gyvename. Man susidaro toks vaizdas: mes išreiškiame savo rūpestį mokytojo prestižu, bet, tikimės, galbūt Dievas viską sutvarkys. Nes tik jis žino, kas tas prestižas ir ką reikia daryti, o mes tik idėjas sugalvojome. Tie žmonės, kurie nori daryti politiką, jie nežino, ką daryti. Ar žinome, kur eina valstybė, kokia jos kryptis? Iš pradžių vadinasi tautinė valstybė, paskui humanitarizuota valstybė, dar vėliau – versli valstybė ir pan. Visi procesai vyksta nuo Nepriklausomybės laikų, vis reformuojame švietimo sistemą. Kuo daugiau ji reformuojama, tuo labiau degraduoja. Niekas nežino, kur ta švietimo reforma eina. Kai nieko jau daugiau nesugebame, tuomet paskelbiame idėjas. Kas yra idėjos? Ar idėjos yra tai, kas žmogui šauna į galvą? Juk visi kvailysčių prisiūlė. Dabar yra tokia situacija, kai vertybių hierarchija yra absoliučiai sunaikinta, mes juk nežinome, kas dabar yra šventa. Kelia kelia švietimo sistemą, o mokinių raštingumas krinta. Tai kur tos reformos? Reikėtų pagalvoti, ar tinka ta švietimo sistemos samprata, kuri buvo švietimo epochos laikais?
G.JAKAVONIS: Ar galėjo švietimas, kultūra taikyti tokius reikalavimus, kokie taikomi prekiniuose santykiuose? Pavyzdžiui, tas krepšelių atsiradimas. Noriu jūsų visų paklausti, ar buvo bloga sovietmečio švietimo sistema, kurioje mes mokėmės?
V.DAUJOTIS: Dar kartą aptarkime, kas gi yra švietimas? Tai yra ikipolitinė sritis, ikirinkiminė sritis. Ten santykiai yra grindžiami autoritetu, vyrauja hierarchija. Dabar hierarchija yra uždrausta. Mokykloje dabar yra demokratija, kai mokinys gali nesutikti su mokytoju, kiekvienas mokinys turi savo nuomonę ir tai yra demokratija, kur autoriteto negali būti. Tai kas gi yra autoritetas? Ten, kur naudojama jėga, autoriteto nėra. Ten, kur naudojami argumentai, autoriteto taip pat nėra. Mokytojas neturi tuščiai ginčytis su vaiku. Jis gali ginčytis ir argumentuoti tik vienu atveju, jei reikia išmokyti argumentavimo meno, bet jų santykiai nėra lygūs. Tai kodėl veikia tokia sistema? Ji negrindžiama galia, negrindžiama argumentu, yra bendra tarp įsakinėjančio ir paklūstančio. Mokytojas su mokiniu supranta, kas yra hierarchija, tačiau šiandienos mokykloje šis supratimas yra dingęs, nes atėjo moderniosios mokyklos laikai. Dingo netgi moraliniai santykiai, įsipareigojimai. Juos pakeitė teisiniai santykiai. Absurdas, kai dėl kiekvieno dalyko einama į teismą. Mes demokratiją suprantame labai primityviai. To mokytojo, kuris ir galėtų dirbti mokykloje, autoritetui tiesiog uždraudžiama veikti. Net jei ir paruošiamas puikus specialistas, puikus savo dalyko meistras, kuriam rūpės Lietuva, jis negalės reikštis. Manau, kad tie nurodyti metai – 2025-ieji – yra tiesiog juokinga. Mes turime paruošti ne tik gerus mokytojus, bet ir pakeisti mokyklą bei visuomenės, politikų, tėvų požiūrį į mokyklą. Bet iki 2025 metų yra realu tik atlyginimus padidinti. Ir mūsų, lietuvių, supratimu, mokytojo profesija bus prestižinė. Iki 2025 metų įdiegti supratimą, kad mokytojo profesija turi būti ne tik pelninga, bet ir garbinga, manau, yra nerealu. Jei mes dabar turėtume tokį suvokimą ir imtume ką nors keisti, tai užtruktų keletą dešimtmečių. Nes keletą dešimtmečių šis suvokimas buvo naikinamas.
G.JAKAVONIS: Krescencijus pastebėjo, kad nebėra jokių vertybių arba jos taip supainiotos, kad negali atskirti juodo nuo balto, kiekvienas žmogus tai suvokia savaip…
K.DUBNIKAS: Manau, kad tai yra neatsitiktinai. Yra kryptinga ir tikslinga veikla. Įgyvendinant tą kryptingą veikimą, iki 2030 metų visus reikia ištautinti, nuimti vertybinius kriterijus. Visa tai reikia įdiegti, todėl pradedama nuo mokyklos, nuo šeimos.
Matome, kad ir šeimos autoritetas yra griaunamas. Nepasakyčiau, kad tai yra daroma iš kvailumo. Manau, kad tai daroma už labai rimtus atlygius. Ne tik už finansinius atlygius, bet ir prestižines vietas ir politinius postus. Iš tų trijų idėjų svarbiausia yra įteisinti dvigubą pilietybę. Tai yra dar vienas valstybės dekonstrukcijos veiksmas. Tačiau šią valstybei kenkiančią politiką reikia pridengti tuo, kas yra aišku ir vertybiška, t.y. mokykla, mokytojo prestižu. Tai yra priedanga. Jeigu kalbėsime apie autoritetą… Teisingai – tai yra hierarchija, kuri, veikianti autoriteto pagrindu, yra ir vertybiška. Tai, kas pas mus buvo tame pirmame strateginiame dokumente ir kokius mes dabar turime švietimo dokumentus – yra visiškai skirtingi dalykai. Tautinės mokyklos principai buvo dorovinis ugdymas objektyvių vertybių pagrindu, tautinės kultūros ugdymas ir lavinimas. Dabar mes turime geros mokyklos koncepcijos dokumentus, priimtus 2015 m. gruodžio mėnesį. Įdomu tai, kad vengiama arba ieškoma pakaitalo žodžiui „mokytojas“, vartojama „mokyklos darbuotojas”. Suprantate? Universali kategorija. Yra kalbama apie savaiminį mokinių lavinimąsi ir ugdymąsi, o mokytojas yra tokia figūra, kuri gali jam kuo nors padėti. Mokytojas yra tik padėjėjas, tai toks čia ir prestižas.
G.JAKAVONIS: Tad kaip derėtų žiūrėti į valstybę, nuo ko reikėtų pradėti?
V.BUDNIKAS: Pirmiausia, kalbant apie valstybę, turime susitarti, ar mes turime tos valstybės viziją? Estai turi. Jie Konstitucijoje įtvirtino, kad estų tauta, jų kultūra ir kalba yra saugoma amžiams. Mes tokios nuostatos savo Konstitucijoje neturime. Jeigu žiūrėsime į tą programą iki 2030 metų, kurią Kęstutis minėjo, tai apie tą mūsų išsivaikščiojimą nėra nė žodžio. Nėra problemos, kad mes išsivaikštome, nėra numatyta, kad mūsų valstybė apskritai turi kokią nors perspektyvą. Čia buvo paminėta dviguba pilietybė, bet galiu pasakyti, kad jeigu bus įteisinta dviguba pilietybė, tai ji bus ir triguba, ir t.t. Lietuvos pilietybės nebeliks. Arba gal formaliai ir liks, bet ji neturės savo turinio, nes pilietybė įpareigoja valstybėje atlikti tam tikras pareigas. Jeigu pilietis turi tik teises, o neturi pareigų, tai iš to daugiau destrukcijos negu naudos, nes nėra teisių ir pareigų pusiausvyros. Kitaip tariant, dėl valstybės ateities yra diskusija, ar ji išliks kaip valstybė, ir ar apskritai išliks. Šiandien mes neturime tokio konkretaus atsakymo. – Vyrauja dvi nuomonės, kad galbūt eisime tuo keliu, jog Lietuvos valstybė kaip savarankiška valstybė neegzistuos. O yra norinčių, kad grįžtume prie Kovo 11-osios ištakų, kad turėtume savarankišką, tautinę valstybę, kad išsaugotume savo savarankiškumą. Mes matome, kad Rytų Europos valstybės kovoja už savo savarankiškumą. Bet jeigu mes norėtume ką nors padaryti, pakelti mokytojo prestižą, tai turėtume susitarti, ar šis politinis elitas gali pasikeisti, ar jis pajėgus tą padaryti. Gal tai turi padaryti kitas politinis elitas, bet vertybių pagrindą reikia sutvarkyti.
G.JAKAVONIS: Mūsų himne yra žodžiai „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”. Estai viską modeliuoja į priekį, o mes prisitaikome, susikurdami įvairioms situacijoms įstatymus. Kartais net pavydžiu toms valstybėms, kuriose nebijoma tvirtu kumščiu įvesti tvarką. O pas mus nieko nėra, – net nežinai, pas ką eiti, kieno paklausti, su kuo pasitarti. Nesutinkate, Krescencijau?
K.STOŠKUS: Tai reikia eiti į Europos Komisiją pasiklausti, nes mūsiškiai kitokių kriterijų neturi. Jie eina paskui, o kadangi jie nežino, kur eina, tai laukia tolimesnių žingsnių, kas iš to išeis. Tiesiog žaidžiame likiminį žaidimą, už kurio slypi tokie paprasti mechanizmai, t.y. iki kraštutinumo savo interesus tenkinanti vartotojų visuomenė.
G.JAKAVONIS: Vytautas paminėjo, kad estų Konstitucijoje nurodyta, jog estai kuria tautinę valstybę, o pas mus nurodyta, kad lietuviai sukūrė tautinę valstybę ir tuo baigta. Estai dar mato kažkokį žingsnį į priekį, o pas mus nieko nėra…
K.STOŠKUS: Kiek kartų dabar kartoja, kad reikia gerbti Konstituciją. Tai ar gerbiama ta Konstitucija? Ten aiškiai parašyta, kad tauta kuria savo valstybę, vadinasi, yra suverenas, yra teisė priimti sprendimus. Bet tauta nepajėgia kontroliuoti. Vadinasi, Konstitucija Lietuvoje taip pat nėra autoritetas. Labai gerai Vytautas kalbėjo apie mūsų hierarchijų sugriovimą. O ką reiškia „hierar”? Tai yra šventųjų valdžia, žmonės, kuriais gali pasitikėti. Lietuvoje taip pat yra tokių žmonių, bet jie neturi galios skleistis, jie visi tame sraute išsilygina. Šį dalyką pralaužti, manau, seksis sunkiai. Dabar kritikų yra labai daug. Bet kritikai tik barasi, o yra reikalinga argumentų kalba. Šie žmonės, kurie čia susirenka, turi tiesti rankas vieni kitiems. Kito kelio nematau, kad pilietinė visuomenė pradėtų organizuotis.
K.DUBNIKAS: Turi pasikeisti politinė santvarka. Tik tokiu būdu gali vykti pokyčiai, o ne vien tik keliant mokytojo autoritetą, kuris yra menkinamas ir žeminamas. Pavyzdžiui, tautinę mokyklą keičiant į kosmopolitinę, kurioje ugdoma individualistinė saviraiška ir verslumas. Dabar mūsų visa švietimo sistema yra antitautinė ir antivalstybinė.
