Šių metų Vasario 16-oji ir visi šie metai, kai minėsime atkurtos savo Valstybės jubiliejų, neeiliniai Lietuvos žmonėms. Kaip ir kiekvienas jubiliejus – tai puiki proga apmąstyti valstybės nueitą kelią, pasiekimus, prisiminti žmones, kūrusius, kovojusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, savo žygiais ir darbais garsinusius Tėvynę pasaulyje.
Deja, deja… Jau artėjant šimtmečiui Vilniaus valdžia atsisakė verslininkų dovanojamo tautos patriarcho J.Basanavičiaus paminklo. Jam Lietuvos sostinėje tiesiog neatsirado vietos. Vėliau toks pats likimas ištiko visuomenininkų norą savo lėšomis Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio paminklą. Na, o 1918-ųjų metų Nepriklausomybės Akto signatarų viziją ant Tauro kalno Vilniuje pastatyti Tautos namus dabartinio sostinės mero ir kultūros ministrės susitarimu pavirto į koncertų ir pramogų centro toje vietoje statybą.
Kai viešojoje erdvėje atsirado siūlymas, artėjant šimtmečiui, visiems dalyvauti konkurse „Idėja Lietuvai“, pamaniau, kad tai yra gera mintis. Teko kalbėtis ne su vienu iškiliu Lietuvos žmogumi, kurie siūlė savo idėjas, liečiančias mūsų kultūros, mokslo, ekonomikos sritis. Jų mintys buvo susijusios su mūsų tautos ateitimi, ilgalaike valstybės strategija, kurioje atsakingai įvardijamos didžiausios Lietuvos problemos ir jų sprendimo būdai.
Tačiau žiniasklaidoje pirmiausia kaip „Idėja Lietuvai“ nuskambėjo siūlymas Vasario 16-ąją visiems, susirinkus istoriniame Vilniaus Šventaragio slėnyje, staugti vilkų balsais. Taip mes, anot idėjos autorių, atkartosime legendinio Geležinio vilko staugimą, kuris išgarsins Lietuvą visame pasaulyje. Idėja turėjo būti filmuojama iš viršaus ir priminti ateities kartoms, kaip mes, vieningai staugdami, šventėme Tėvynės jubiliejų. Šis keistas siūlymas privertė kreivai šyptelėti, kai pabandžiau įsivaizduoti tris pirmus mūsų šalies asmenis: prezidentę, Seimo pirmininką, premjerą kartu su Seimo, Vyriausybės nariais ir Lietuvos savivaldybių merais iš visų jėgų „vardan tos Lietuvos“ staugiančius vilkais šventinėje minioje.
Tačiau pasirodė, kad tai nebuvo kažkoks ypatingai, mano akimis žiūrint, keistas „Idėjos Lietuvai“ siūlymas. Kai pamačiau iš daugiau kaip 1400 idėjų atrinktą dešimtuką ir trisdešimtuką, nežinojau, verkti ar juoktis. Sakyti, kad buvau nemaloniai nustebintas ar apstulbęs, būtų ne tas žodis.
Prieš šimtą metų Lietuva atgimė, kūrėsi, klupo, kėlėsi ir kovojo, vėl atgimė ir iki pilnos laimės mums liko išspręsti tik dvi pirmame trejetuke esančias problemas: įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai ir įteisinti tos pačios lyties santuokas.
Visada galvojau, kad mūsų Lietuvoje mažiau nei 3 mln. likusių tautiečių tikslas – būti stipriais ir tvirtais, kaip ąžuolai ir liepos, o pasirodo, geriau išnykti, apsisvaiginus narkotikais po homoseksualų orgijos, išsivaikštant po pasaulį. Žinau, kad po tokių žodžių išsišauksiu didelį įvairiausio plauko liberalų pyktį. Tik yra daug blogiau, kai tokie veikėjai giria, negu peikia.
Ką laikau išmintingais, protingais, sąžiningais ir drąsiais, tvirtais žmonėmis? Ogi Lietuvos valstybės kūrėjus, Nepriklausomybės kovų savanorius, pokario Lietuvos partizanus, Sausio 13-osios aukas, kurios tikrai nebūtų aukoję savo gyvybių už tokias Lietuvos idėjas.
Pirmajame idėjų dešimtuke yra ir siūlymai keisti Lietuvos anglišką pavadinimą į „Lituania“ ir suteikti premijas už investuotojų pritraukimą.
Apjungiau šias dvi idėjas, nes teko per televiziją matyti reportažą, kai Lietuvos vardo keitimo iniciatorė aiškino, kad išmetus „h“ raidę iš mūsų angliško pavadinimo („jei tik sutiks Jungtinės Karalystės parlamentas“?!), į Lietuvą taip pat pasipils investicijos iš Vakarų. Tą patį esu girdėjęs apie plaukikę Rūtą Meilutytę – „jei ji laimės aukso medalį, pasaulis sužinos apie Lietuvą ir užsieniečiai ims pas mus investuoti pinigus“.
O, naivuoliai-svajokliai, kaip tada, jūsų manymu, turėtų atrodyti skurstanti Jamaika, turinti aštuonis kartus olimpinį čempioną Useiną Boltą?
Aš ne prieš užsienio investicijas Lietuvoje, jei tai būtų investicijos automobilių, laivų, aviacijos pramonei vystyti, bet kviesti investuotojus, kaip „Lidl’as“ ar „IKEA“, kurie sudaro konkurenciją mūsų verslininkams ir dar už tai siūlyti premijas, man atrodo nerimta.
Idėjų trisdešimtuke yra siūlymas supaprastinti užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Įgyvendinus šias idėjas, demografinė padėtis mūsų valstybėje tikrai pablogėtų. Tai būtų pirmas žingsnis, kad Lietuva būtų be lietuvių.
Tauta – tai visuomet kultūra: jos kalba, papročiai, tradicijos. Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis Antrojo pasaulinio karo metu pas jį atėjusiems generolams, kurie prašė padidinti karines išlaidas kultūros sąskaita, pasakė: „O kam mums tada kariauti, jei mūsų šalis bus be kultūros?“.
Dar kartą peržiūrėjau „Idėjų Lietuvai“ trisdešimtuką. Apie kultūrą, kalbą, papročius ir tradicijas, kurie mums, kaip lietuvių tautai, būtų kaip grynas oras, kad išliktume šioje globalizacijos mėsmalėje, nėra nė vieno žodžio.
Nemanau, kad žmonės, kuriems rūpi Lietuva ir kurie dalyvavo šiame konkurse, suprato, su kuo susidūrė. Jie tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad siunčia „Idėjas Lietuvai“ kaip labai rimtai komisijai, o pataikė į viešų ryšių specialistų tinklus. Čia svarbiausia ne kas balsuoja, o kas skaičiuoja balsus.
Trys idėjos
Vakar pradėdami „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“, prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir premjeras Saulius Skvernelis paskelbė tris idėjas Lietuvai.
Iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.
