Užvirė kraujas, perskaičius Vygando Trainio straipsnį „Rezistentų juodintojai sulaukia atsako“ propatria.lt tinklalapyje šių metų liepos 24 dieną.
Pastaruoju metu vis smarkiau įsiplieskiantis informacinis karas su mums nedraugiškomis valstybėmis (tiksliau, su tų valstybių valdžia, įsitvirtinusia labai raudonuose rūmuose) ir, deja, joms prijaučiančiais kai kuriais Lietuvos piliečiais (sic!), verčia susimąstyti, kad laikas imtis, kariškais terminais, kone visuotinės mobilizacijos (na, bent jau dalinės).
V. Trainys pagrįstai stebisi mūsų valdžios apsnūdimu, istorikų, kultūros ir meno žmonių tylėjimu, kai ant mūsų tautos didvyrių gausiai pilamas purvas, kaltinant juos išgalvotomis nuodėmėmis. O tai daro jau gana liūdnai pagarsėjusi Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky su jos pasaulėžiūrai prijaučiančiais sėbrais. Gal kai kuriems jos minčių adeptams ponia Faina ir labai faina, bet pastaruoju metu jos skleidžiamas melas peržengia visas įmanomas padorumo ribas. Visa laimė, kad LŽB yra ir sąžiningai mąstančių žmonių. Jie – V. Karakorskis, Ch. Leibovičius, D. Bluvšteinas, L. L. Milneris – pareiškė nesutinką su LŽB pirmininkės demagogija ir atsiribojo nuo skleidžiamo melo.
O, pasirodo, kaip rašo V. Trainys, „ta pati ponia Faina vienu metu ir kursto pykčio žarijas, ir vairuoja Geros valios fondą, kuriam Lietuvos valstybė skiria solidžias kompensacijas – 2013-2017 metais GVF sąskaitą pasiekė beveik 19 mln. eurų, kasmet atseikėjant po 3,6 mln. eurų, o iki 2023-iųjų kompensacijos pasieks 37 mln. eurų.“ Ne pinigų gaila, bet apmaudu, kad tokie LŽB vadovai kaip F. Kukliansky vietoj dėkingumo spjauna į veidą valstybei, kurios pilietė ji pati yra. Manau, A. Smetonos laikais iš tokių „piliečių“ pilietybė būtų atimta.
Galėtų ji emigruot į Izraelį, ir būtų ramu. Bet ne, matyt, už tokią veiklą LŽB dar gerai pafinansuoja ir kiti fondai, kuriems rūpi išpilti kuo daugiau pamazgų ant mūsų Laisvės kovotojų. Ar ponia Faina bent žino, kad J. Lukša du kartus buvo atsidūręs laisvajame pasaulyje ir galėjo ten pasilikt? Bet jis pasirinko žūtį už tėvynės laisvę savo gimtajame krašte.
Kiekvienam, abejojančiam partizaninio pasipriešinimo prasme ir žiūrinčiam į partizanus kaip nacių kolaborantus ir plėšikus, norėtųsi primint, kokiomis sąlygomis jiems reikėjo gyvent: lindėt drėgname bunkeryje pusalkaniams, įtempus ausis, ar nesigirdi enkavėdistų ar stribų žingsnių, čiuopiant ginklą rankose, užkišus pirštą už granatos žiedo, kuri skirta sau pačiam… Gyvenant tokiomis sąlygomis, visiškai suprantama, kad kai kuriems partizanams pakrikdavo nervai, apimdavo apmaudas dėl tų, kurie stengėsi prisitaikyti prie okupanto diktuojamų sąlygų, o pagrasinus Sibiru palūždavo ir išduodavo bunkerius.
Pačiomis šviesiausiomis valandėlėmis miško broliai imdavo į rankas plunksną, rašydavo straipsnius ir eilėraščius, leido vienintelę laisvą spaudą pavergtame krašte. Okupantai laisvo žodžio bijojo labiau nei ginklo. Gyventojai kaip gaivaus oro gurkšnio laukdavo partizanų spaudos. Todėl tiek daug rėmėjų ir ryšininkų jie turėjo, be kurių pagalbos jie niekaip nebūtų išsilaikę kone dešimtmetį. Ryšininkai puikiai žinojo, kas jų laukia, jeigu papuls į priešo rankas, bet pareiga tėvynei buvo stipresnė už lagerių ir mirties baimę. O kai kuriems LŽB nariams su F. Kukliansky priešaky, matyt, pinigai svarbiau už teisybę, todėl jie dedasi uolesniais nacių ir jų pakalikų medžiotojais nei pats E. Zurofas.
Et, kai pagalvoji – anksčiau ar vėliau yla išlys iš maišo, bet tai nereiškia, kad turime tylėti ir neatsakyti į atvirą melą. Norėtųsi paklausti istorikų – nejaugi neužgauna jų ambicijų tokie nepagrįsti kaltinimai tiems, kurie už tėvynės Laisvę atidavė savo gyvybę. Mes privalome juos apginti, nes jie patys jau neapsigins.
Nereiktų pamiršti ir tai, kad vienas sovietinės nomenklatūros veikėjas, Leonido Donskio premijos laureatas, gavęs premiją pasakė savo kalbą, kurioje netiesiogiai apšmeižiamas laisvės kovotojas Jonas Noreika, niekinami Kazys Škirpa,laikinoji 1941 vyriausybė, LAF (Lietuvos aktyvistų frontas) ir 1941 birželio sukilimas, tendencingai pritariama atitinkamai Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus knygose išsakytiems teiginiams, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta gyvenanti iš žydų prisigrobusių turto ir kad Lietuvos partizanai yra nevykėliai kovotojai, kovoję po žemę, niekšai,smurtautojai,girtuokliai,žmogžudžiai, iškrypėliai,mergišiai,kuriuos buvo užvaldė įkyri mintis turėti savo valstybę,o tie kurie nuėjo vergauti okupantams,nurodomi kaip sektinas pavyzdys.
Taigi,kai premiją gauna toks žmogus, kuris savo kalboje teigia tokius dalykus, nereikia stebėtis kad mūsų jaunoji šalies karta yra degraduojanti. O gal čia slaptas Putino agentų darbas kad būtų demorilizuojama jaunoji karta.
Kuo toliau, tuo smarkesnis deja vu jausmas mane apima, kai pradedu landžioti po lietuvišką spaudą ar lietuvišką Facebook’ą. Skaitau straipsnius, skaitau komentarus po jais, seku žmonių diskusijas ir negaliu atsikratyti įspūdžio: visa tai jau seniai pažįstama. Nuo vaikystės ir ankstyvos jaunystės puikiausiai žinoma. Tik poliai pasikeitė – pliusas pavirto minusu, o minusas – pliusu.
Apskritai žmones pagal jų reakciją į aplinkinį pasaulį aš skirstau į tris grubias kategorijas. Pirmoji grupė – pasyvi minia, prisitaikanti prie bet kurios aplinkos ar santvarkos ir nesidominti ta aplinka daugiau nei reikia elementariausiems poreikiams patenkinti, o elementariausi poreikiai tai tiesiog paprasčiausi instinktai – turėti stogą virš galvos, būti sočiam, daugmaž saugiam ir seksualiai patenkintam. Tokie žmonės gyvena kiekvienas savo gyvenimą, apie tai, kas vyksta šalyje ir užsienyje informaciją semiasi iš laikraščių ir televizoriaus ir tos informacijos jiems visiškai pakanka, nes uždavinėti klausimų, gilintis, analizuoti jie neturi nei noro, nei laiko, nei, dažniausiai, sugebėjimų. Kalbėtis su tokiais žmonėmis žiauriai neįdomu. Nes man neįdomi jų buitis (ji pas visus daugmaž vienoda, tad kiek gi galima gromuluoti vis tas pačias problemas?), o jiems visiškai nesuprantamas mano noras pasikapstyti giliau ir atrasti kokios nors problemos esmę.
Antroji grupė – energingi aktyvistai. Šitie ne tik prisitaiko prie egzistuojančios sistemos, bet ir aktyviai ją propaguoja. Pakankamai įdomūs žmonės, jie bent jau turi savo pažiūras ir mėgina netgi kartais diskutuoti, jei tik nėra visiški dogmatikai ir fanatikai. Tačiau sistemos propaganda jie tiki (nuoširdžiai ar karjeros sumetimais) 100% ir viską, kas tos propagandos neatitinka, laiko erezijomis, o tokių erezijų šaltinius – arba priešais, arba tiesiog nepatikimais, dėmesio nevertais šaltiniais.
Trečioji grupė – mąstantys žmogėnai. Ganėtinai marga publika – nuo aršių sistemos priešininkų disidentų, iki sąmokslo teorijų apie tai, kad mus okupavo driežažmogiai, šalininkų. Per vidurį, kaip ir būna gamtoje – normalūs, mąstantys, problemų ir įvykių esmę norintys išsiaiškinti žmonės. Jiems sunku gyventi pasaulyje, kai nesupranta, kas aplinkui vyksta. Ir jie ima aiškintis, baisiai erzindami šituo savo užsiėmimu ir noru pasidalinti atradimais pasyvios minios atstovus, kuriems į viską nusispjauti, ir energinguosius aktyvistus, kuriuos siutina jau pats mėginimas kritiškai nagrinėti jų propaguojamas dogmas.
Ne viskas, žinoma, taip paprasta ir primityvu, pasaulis gerokai margesnis, ir kiekviena ši grupė turi begales pogrupių, o tarp grupių yra dar įvairiausių pereinamų stadijų, bet tai jau kita tema.
Tai štai. Sovietų laikais irgi būta šių trijų grupių, kaip ir bet kokioje šalyje, bet kokioje santvarkoje.
Energingi aktyvistai tada taip ir buvo vadinami – aktyvistais. Komunistų partijos arba komjaunimo nariai, ar šiaip prijaučiantys, kurių pasaulio vaizdą formavo iš viršaus nuleidžiamos propagandinės instrukcijos, laikraštis „Tiesa“, teorinis leidinys „Komunistas“ ir TV laida „Vremia“. Tiesa, čia įmanomi įvairūs niuansai. Žmogus galėjo formaliai būti komjaunuolis, bet priklausyti trečiai – mąstančių ir abejojančių žmonių grupei ir panašiai, bet tai, kaip jau sakiau, detalesnio nagrinėjimo vertas dalykas, o čia aš kalbu apie kitką.
Tuo tarpu mąstantys žmogėnai analizuodavo tos pačios „Vremia“ pranešimus, ar „Tiesos“ straipsnius, beanalizuodami aptikdavo visokių netikslumų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, pradėdavo uždavinėti sau įvairius ereziškus klausimus, mėgindavo išsiaiškinti, kaip viskas iš tikrųjų pasaulyje ir Tarybų Sąjungoje klostosi. Čia jiems į pagalbą paslaugiai ateidavo „Amerikos balsas“ ar koks „Vatikano radijas“. Kai kurie aršesni prisidomėdavo net iki lagerių, bet Brežnevo epochoje, visgi, jau nebebuvo masinio teroro, ir kad atsidurtum Sibire, reikėjo gerokai prisidirbti. Priešingai negu dabar galvoja dauguma mano šnekinto jaunimėlio, kuriems stalinizmas ir brežnevizmas niekuo vienas nuo kito nesiskiria.
Žodžiu, trys tarybinės Brežnevo epochos Lietuvos gyventojų grupės, imant labai grubiai. Pasyvi minia, kuriai terūpėjo gauti ko nors skaniau pagraužti ir paskyrą „Žiguliukui“, aktyvūs partijos linijos ir tarybinės propagandos skleidėjai bei šiaip šalininkai, ir – mąstantys žmonės, kurie kartais tiek prisimąstydavo, kad tapdavo disidentais ir susilaukdavo valdžios sankcijų ar net represijų.
Dabar pažiūrėkim, kaip klostosi reikalai kapitalistinėje ir taip vadinamoje laisvoje Lietuvoje. Sakau „taip vadinamoje“ ne todėl, kad būčiau koks nostalgijos kamuojamas exkomunistas, o todėl, kad mano akyse, vos per kokį dešimtmetį šalis išsivadavo iš vienos totalitarinės imperijos ir čia pat buvo įkišta, net žmonių neatsiklausus, į kitą – dar baisesnę, kuri, kaip ir komunistai, vadina save „demokratija“, o realybėje vis labiau primena totalią tironiją, reguliuojančią ir reglamentuojančią kone kiekvieną „laisvo“ piliečio judesį.
Pasyvi minia visur vienoda – ir Hitlerio Vokietijoje, ir Stalino Rusijoje, ir Obamos Amerikoje pasyvūs žmogeliai nori to paties (žr. aukščiau). Skirtumas tik detalėse. Jei tarybiniais laikais svajonių viršūnė buvo „Žiguliukas“ ar net „Volga“, tai dabar svajones riboja tik pinigų kiekis, gali net į kosmosą nuskristi kaip turistas, jei sumokėsi rusams keliasdešimt milijonų.
Komjaunuolių ir komunistų vietą užėmė gerokai margesnė minia. Čia ir įvairaus plauko liberalai, ir „naujoji kairė“, ir įvairiausių teisių bei laisvių gynėjai ir dar dievai žino kokių vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų nariai, tačiau visoje šioje įvairovėje pastabesniam žmogui nėra sunku įžvelgti aiškią ir konkrečią politinę bei ideologinę liniją, kurią toji publika varo. Kas anksčiau buvo gerai, dabar tapo blogiu ir atvirkščiai. „Tiesą“ pakeitė „Lietuvos rytas“, programą „Vremia“ – TV žinios per pagrindinius kanalus, visi kalbantys apie tas pačias dienos naujienas beveik tais pačiais žodžiais. Atsirado, tiesa, internetinių oficiozų, tokių kaip „Delfis“, pavyzdžiui. Ir naujieji aktyvistai šventai tiki, kad viskas, ką tie oficiozai rašo, spausdina ir rodo, yra gryniausia teisybė. O šaltinius, kurie pareiškia kitokią nuomonę ar bando kritiškai analizuoti aktyvistų išpažįstamą liberalizmo religiją, išvadina priešo propagandos ruporais ar „sąmokslo teoretikais“.
Kaip ir tarybiniais laikais, atsirado šventų, neliečiamų temų, kurių neliečiamumą budriai saugo visi tie aktyvistai. Tarybiniais laikais negalima buvo kritiškai vertinti visko, kas susiję su revoliucija, II Pasauliniu karu, partijos lyderiais, būta tam tikrų Lietuvos istorijos epizodų, apie kuriuos geriau buvo nešnekėti, arba šnekėti tik neigiamai. Dabar gi taip pat yra temų, kurių geriau nenagrinėti, jei nenori susilaukti nemalonumų. Negalima abejoti holokaustu, pavyzdžiui. Tiesa, į VSD neiškvies, bet kompiuterį atims ir dar baudą įpaišys. Ir iš darbo išmes, kaip tą vargšą žurnalistą praėjusiais metais. Arba nebandyk abejoti sausio 13 aukų didvyriškumu. Tarybiniais laikais, viešai suabejojęs 1917 metų revoliucijos dalyvių herojiškumu galėjai susilaukti šaukimo pasikalbėjimui į KGB būstinę. O visai neseniai Facebook’e buvau liudininkas, kaip internautų patriotinių fundamentalistų minia virtualiai susidorojo su moterimi, kuri drįso pasamprotauti savo „sienoje“ apie sausio 13 aukas, ar tikrai visi tie žmonės buvo didvyriai iš pašaukimo, o gal tiesiog aplinkybės taip susiklostė ir panašiai. Pats stovėjau sausio 13 prie Parlamento, bet nieko šventvagiško tuose jos pastebėjimuose neįžvelgiau. Dėl to su didele nuostaba stebėjau tą vis didėjantį tulžingų komentarų ir koneveikimo srautą, o akyse – mokyklos aktų salė, komjaunimo susirinkimas, aktyvistai koneveikia kažkokius niekadėjus, drįsusius suabejoti tarybų valdžia ir jos didvyriais. Dežaviu…
O mąstančių žmonių gyvenimas taip ir nepasikeitė. Jie vėl aptinka propagandos sraute įvairiausių neatitikimų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, vėl bando aiškintis, kas dedasi iš tikrųjų, ir juos vėlgi „gesina“. Jeigu anksčiau neoficialios informacijos galima buvo pasisemti užsienio balsuose, tai dabar – internetiniuose alternatyvininkų resursuose. Jei tada užsienio balsus slopino fiziškai – radijo trikdžiais, tai alternatyvininkus slopina psichologiškai – įkalant piliečiams į galvas dogmą, jog visa „alternatyva“ yra „sąmokslo teorijos“, o iš pastarųjų privaloma šaipytis ir juoktis, kitaip tave patį priskirs prie „teoretikų“ ir tada jau iš tavęs bus privaloma šaipytis ir juoktis. Šitaip užkertamas kelias bet kokiam mėginimui tokią „teoriją“ paanalizuoti savarankiškai. Ir taip įkalė šitą mėginimo pamąstyti stabdį žmonėms į galvas, kad net pakankamai protingi asmenys, užuot paanalizavę ir patys nusprendę, teorija tai ar „teorija“, paklusniai šaiposi ir juokiasi, kaip jiems kažkas ir liepė – kažkas, kas anksčiau už juos perskaitė tą naujieną ir paskelbė ją „sąmokslo teorija“. Juokinga, žinoma, kai lyg ir protingi žmonės paklūsta etiketes informacijai klijuojantiems anonimams (šiuolaikinei cenzūrai) ir pareigingai liaujasi mąstyti apie tai, apie ką toji cenzūra uždraudė mąstyti, bet tokia jau nūdienos realybė. Mąstantis žmogus nebūtinai būna savarankiškai mąstantis.
Tarybų laikais, pasakęs, kad „imperialistinė Amerika“ galbūt nėra tokia baisi blogio imperija, kaip ją vaizduoja „Tiesa“, galėjai susilaukti nemalonumų ir tave visi laikytų imperializmo agentu, nė vienas rimtas žmogus su tavim daugiau nebendrautų, bent jau viešai ir oficialiai. Dabar pabandykit pasakyti, kad Rusija – nėra jau tokia „blogio imperija“, kaip teigia „Delfis”, ir visi tave pradės vadinti Putino agentu, o tai reiškia, kad esi demokratijos priešas, o tai reiškia, kad nuo tokio tipo kaip tu geriau laikytis kuo toliau. Pasakykit tarybų laikais, kad socializmas – nėra pati geriausia visų laikmečių ir tautų sugalvota santvarka ir susilauksite nemenkų nemalonumų. Pasakykite šiandien, kad demokratija – ne pati geriausia pasaulyje santvarka, kad, galbūt, kitos santvarkos irgi nėra tokios baisios, kaip jas vaizduoja „Delfis“ – ir būsit iškoneveiktas, o jeigu taip teigtų valstybės vadovas, tai jį dar ir subombarduotų. Pasakykite tarybų laikais, kad Maskva engia Lietuvą, kad komunistinė ideologija daro žalą lietuvybei – oi, kokių nemalonumų galėjot susilaukti… Pasakykite šiandien, kad liberalizmas, tolerancija, politinis korektiškumas ir feminizmas naikina lietuvybę, griauna visuomenę, žlugdo šeimą – būsit išvadintas naciu, fašistu, galbūt vėlgi kokiu nors Putino agentu ir daugiau jums nebeleis viešai reikštis, jei iki tol buvote viešas asmuo – jūsų paprasčiausiai niekas nebekvies spausdintis ar kalbėti. Ir šitą vardinimą bei dviejų tironijų lyginimą galima tęsti be pabaigos…
Tai kuo gi skiriasi tarybinė Lietuva, nuo „laisvos“? Ogi niekuo. Kaip gyvenome tironijoje, taip ir tebegyvename, tik vėliavos pasikeitė. Kaip kvailino paprastus nemąstančius žmogelius, taip ir tebekvailina, tik žiniasklaidos priemonių pavadinimai pasikeitė. Kaip siautėjo ideologiniai aktyvistai, taip tebesiautėja, tik ideologija pasikeitė, vieną “-izmą” pakeitė kitas. Kaip vargo mąstantys žmonės, mėgindami sužinoti teisybę, taip tebevargsta, tik alternatyvios informacijos šaltiniai pasikeitė. Ir represijos prieš juos dabar kitokios.
Dežaviu, kad jį kur perkūnas, šitą jausmą…