Kas atsitinka, jei normalios valstybės sostinėje, jos rotušės aikštėje, tūlas pilietis numeta ant grindinio banano žievelę? Tokią geltoną, tik 75 gramus sveriančią? Idealiu atveju budintis policininkas surašo administracinių teisės pažeidimų protokolą, o pažeidėjas susimoka kelių dešimčių eurų baudą.
Kas atsitinka, jei susivieniję ūkininkai traktoriais išpila, tarkime, prie Ispanijos žemės ūkio ministerijos ar parlamento kelis šimtus tonų apipuvusių pomidorų? Gerai jei tik pomidorų. Yra būta atveju, kai analogišką kiekį mėšlo…
Už 75 gramus administracinė bauda, už tonas mėšlo ar pomidorų puvenų – nieko, jokių sankcijų, nei mažiausios prievartos iš valstybės pusės? Kodėl? Todėl, kad demokratinės valstybės valdžia ir visuomenė natūraliai, tradiciškai sugeba aiškiai atskirti, kur yra teisės pažeidimas, o kur yra masinis, bet iš principo dar taikus socialinis protestas. Demokratijose taikūs socialiniai protestai niekada (!) nėra kriminalizuojami. Tai – savotiškas indikatorius, demokratiškumo testas.
Kas visada bando kriminalizuoti net menkiausią taikų socialinį protestą?
Teisingai, Kinija, Baltarusija, Rusija… Pasirodo, ir Mūsų Lietuva. Premjeru būnant A. Brazauskui, Lietuvos ūkininkai bandė blokuoti kelius, pasitelkdami sunkiuosius sovietinius traktorius „Kirovec“. Dabar tokių degalų rijikų nebeliko. Ką tada darė A. Brazauskas?
Spjaudė ugnimi ir reikalavo, kad ūkininkai būtų teisiami už riaušių sukėlimą, kad kiekvienas gautų bent po 5-7 metus kalėjimo su traktoriaus konfiskacija…
Mūsų teisėjams ir prokurorams sveiko proto užteko, palengva „proceso tvarka“, užglaistė tas bylas, berods, niekas realiai nesėdo… Reiktų pas žemdirbius pasitikslinti.
Deja, Algirdas-Mykolas, be galo mėgęs kreipinį „mieli Lietuvos žmonės“ tų represijų taikaus socialinio protesto dalyviams reikalavo viešai, spaudė teisingumo sistemą savo autoritetu…
2009 m. sausio 16 d. prie Seimo taikiam ir teisėtam protestui susirinko tūkstančiai piliečių. Mielieji, panašu, kad vaizdingo renginio apvalus jubiliejus artėja?
Anuomet keliolika deviantiškų pusdurnių, galimai tylomis apmokėtų iš Latvių gatvės, ėmė mėtyti plytas į Seimo langus ir sukėlė riaušės. Jėgos struktūros nesugebėjo taikioje minioje laiku atpažinti ir izoliuoti chuliganus. Pradėjo tvatinti lazdomis ir guminėmis kulkomis šaudyti į visus paeiliui. Bėgo persigandę seni profsąjungų diedukai, o širdyje ūžia sutrikęs stimuliatorius…. Guminės kulkos teko ne chuliganams, bet nieko dėtiems piliečiams.
Paryžiuje maždaug kas trys metai kyla neramumai. Ne bet kokie, o tokie, kurių metu daužomos vitrinos, apverčiami ir padegami protestuojančios minios kelyje pasitaikę automobiliai…
Kol nėra „nabašninkų“, niekas to Prancūzijoje riaušėmis net nevadina, tiesiog sakoma: neramumai, demonstracijos. Demokratinių šalių specpajėgos, sugeba veikti taip, kad lavonų nebūtų.
Šiandien Paryžiuje vėl dūžta vitrinos, dega automobiliai…. Jei šitaip, neduodie, kažkas imtų vitrinas siaubti, mašinas padeginėti Gedimino prospekte, tai mūsų valdžia, neabejokite, duotų įsakymą šaudyti iš tikrų kulkosvaidžių… Generolo Madalovo mokykla.
Autoritetas ir galia yra atributiniai tikros valdžios požymiai. Tvirta, stabili valdžia yra savaime tiek autoritetinga, kad jai net neprireikia naudoti prievartos. Didžiajai daliai valdinių užtenka vien teorinio žinojimo, kad prievarta gali būti panaudota.
Normalioje, demokratinėje visuomenėje 95 proc. piliečių paklūsta savo valdžiai be jokios atviros prievartos. Didžioji dalis iš jų paklūsta todėl, kad žmonės nuoširdžiai gerbia savo valdžią ir ja visiškai pasitiki, todėl, kad valdžia yra natūraliai autoritetinga.
Likusi dalis paklūsta todėl, kad potencialiai bijo sankcijų, kurios neišvengiamai lydės pažeidimus. Valdžiai atvirai, agresyviai nepaklūsta kokie 5-7 proc. gyventojų. Būtent jų atžvilgiu ir taikoma brutali, tačiau teisėta valstybinė prievarta.
Stalino Rusijoje lageriuose sėdėjo apie 10 proc. populiacijos. 4/5 visų kalinių – politiniai, likę – kriminaliniai. Į lagerį anuomet galima buvo patekti net ir už anekdotą apie vado ūsus…
Būtent autoritarinės valstybės nepripažįsta nei menkiausių socialinio protesto užuomazgų, brutaliai užgniaužia bet kokį protestą embriono fazėje, pasodina ar netgi likviduoja jo lyderius. Visada neigia politinį protesto pobūdį, bando protestą išeksponuoti kaip kriminalinį nusikaltimą.
Jei neklystu, arkivyskupas S. Tamkevičius su keliais bendražygiais pirmą kartą sėdo už tai, kad parašė atvirą laišką aukščiausiai sovietų valdžiai. Jame apeliavo į sovietinę konstituciją ir ragino valdžią nustoti persekioti tikinčiuosius, laikytis savo pačios įstatymų.
Šiuo metu Lietuvoje vėl matome primityvius autoritarinės valdžios savisaugos refleksus. Buvęs vyriausias šalies policmeisteris ir toliau visus žmones, panašu, tebemato dryžuotais rūbais aprengtus….
Buvęs statutinės organizacijos vadovas demokratinės šalies premjeru pagal savo mentatitetą taip ir nepatapo. Taikų mokytojų profsąjungos streiką dabar bandoma kriminalizuoti, išstatyti kaip teisės pažeidimą. Tam talkina sisteminės medijos.
Kas sekė įvykius, visi žino, kad iš mokytojų pusės niekada nenuskambėjo frazė: „eikim ir užimkim ministeriją“ . To nebuvo. Ministerijoje kelias dienas iki išnaktų vyko derybos tarp ministerijos vadovybės ir profsąjungų. Mokytojai buvo ten pakviesti, derėjosi su valdžia. Dalis derybininkų iš Klaipėdos ir pan. Netikėtai susiklosčius aplinkybėms, ŠMM pastate prisiglaudė žmonės nakčiai, niekam neprieštaraujant. Negi grįši valandai į Klaipėdą ir po to vėl atgal į Vilnių? O viešbučiai sostinėje brangūs.
Jei J. Petrauskienė nebūtų politinė višta, o T. Daukantus nebūtų pasipūtęs sostinės snobas, tai jie tą problemą būtų išsprendę civilizuotai. Tiesiog būtų apnakvydinę derybininkus kokios nors sostinės profesinės mokyklos bendrabutyje. Būtų pasakę: „moterys, mielosios, nesikamuokite, parūpinome Jums nakvynę bendrabutyje, ilsėkitės, ryt Jus pasiims tarnybinė mašina ir pasiilsėję dirbsime kartu toliau….“.
Dabar gi įvyko apgailėtina mūsų šalies centrinės valdžios marginalizacija. Pabandė S. Skvernelis nuo ŠMM kilusios gangrenos gelbėtis negrabiai amputuodamas didelį gabalą vyriausybės…
„Vėlu, tėvai, gert „Boržomį“, vėlu…“.
Taikus socialinis protestas plečiasi. S. Skvernelis jau niekada nebebus pilnavertis premjeras. Tiesą sakant, tokiu objektyviai niekada ir nebuvo. Tiesiog viešųjų ryšių dėka kurį laiką jam pavyko pateikti save, kaip veržlų, šmaikštų ir ryžtingą politiką. Matys prezidentūrą dabar kaip savo ausis. Panašu, kad ir savo kadencijos galo kaip premjeras ramiai nebesulauks….
Ar nebus taip, kad netrukus pulsime į kojas europarlamentarui B. Ropei ir maldausime, grįžk, mielasis, gelbėk šalį ir valstiečius….
Policininkams, kariškiams streikuoti demokratinėse šalyse draudžia įstatymas. Mokytojams nedraudžia. Mokytojų bendruomenėje visada reiškiasi vidinis cenzorius, vidinis balsas, kuris sako: „pedagogui streikuoti yra amoralu“.
Kas Lietuvoje atsitiko, kad visoms valdžioms pati lojaliausia profesija, jos atstovai – mokytojai – sukilo?
Valdžia daugybę kartų peržengė raudonas linijas. Valdžia neįgali veikti efektyviai, neįgali spręsti problemas. JI jas pati kuria lygioje vietoje. Valdžia prarado pasitikėjimą, charizmą ir pagarbą. Valdžia marginalizavosi.
Pokomunistinėje Lietuvoje pastarosiomis dienomis gimė tikros profsąjungos. Mūsų akyse Lietuva ūgtelėjo demokratijos ir gerovės kryptimi. Lietuvoje dabar klasikinė revoliucinė situacija: „viršūnės nebegali, o apačios nebenori…“.
Bet koks grubus valdžios veiksmas streikuojančių mokytojų atžvilgiu, iššauks dar masiškesnį socialinį protestą.
Šiuo metu sprendžiasi ne vien pedagogų ir viešojo sektoriaus atlyginimų klausimas. Sprendžiasi, kiek demokratiška ateityje bus mūsų šalis ir kokia bus jos politinė sistema?
Valstiečiai turėtų ryžtingai ir be sentimentų performuoti vyriausybę ir grįžti prie R. Karbauskio rinkiminės programos vykdymo. Priešingu atveju jie bus vienos kadencijos partija ir pakartos apgailėtiną „valinskininkų“ likimą.
Bent jau teoriškai žiūrint, valstiečiai pasirinkimo laisvę ir politinę ateitį dar turi.
Autorius yra profesorius, habilituotas mokslų daktaras
