Gediminas Navaitis. Laimingas pilietis – balsuojantis rinkėjas

Jau daug kartų girdėta ir skaityta – šie metai rinkimų metai. Tačiau, regis, dar nebandyta klausti: ar daug laimės rinkimai mums suteiks? Šis klausimas gali būti užduotas dar paprasčiau: ar išvis gaišti laiką balsuojant? Kone pusė Lietuvos piliečių randa įdomesnių užsiėmimų – darbuojasi sode, guli ant sofutės ir giliamintiškai samprotauja, kad nėra už ką balsuoti. Praeituose Seimo, Prezidento, Europarlamento rinkimuose balsavo 47–54 proc. rinkėjų.

Šiandien, kai vis labiau pripažįstama, kad bene svarbiausias visuomenės būklę rodantis rodiklis yra BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksas, nuolat matuojamos ir jo sąsajos su valdymu.

Nustatyta ir išmatuota, kad politinė laisvė ir dalyvavimas politiniuose procesuose lemia visuomenės laimės lygį. Žmonės, gyvenantys laisvoje visuomenėje, yra laimingesni negu gyvenantys totalitarinėse, autoritarinėse valstybėse, kurios riboja žmogaus laisves ir teises. Prieš kelis metus paskelbtoje Pasaulio laimės ataskaitoje (World Happines Report) nurodoma, kad Afrikos žemyne, palyginti su kitais žemynais, žmonės yra mažiausiai laimingi. Viena iš galimų žemo laimės lygio priežasčių laikoma demokratijos stoka.

Nors Afrikos valstybės formaliai demokratiškos, jų valdžia visais įmanomais būdais siekia sistemos ir asmeninio nekintamumo – daug valstybių lyderių valdžioje yra daugiau nei dvi kadencijas iš eilės, jie yra žymiai vyresni nei vidutinis šalies gyventojų amžius, todėl jų supratimas apie valdymą, ekonomiką, modernias technologijas skiriasi nuo jaunosios kartos. Ataskaitoje nurodoma, kad laimės lygis kilo tose Afrikos valstybėse, kuriose demokratijos ir balsuojančių gausėjo.

Šiuolaikinis požiūris į visuomenę – laimės ekonomika – bando susieti tokius iš pirmo žvilgsnio tolimus dalykus kaip laimė su finansais ar valdymo ypatumais. Tai leidžia naujai ir tiksliau įvertinti daugelį įprastų dalykų.

Antai, Bruno S. Frėjus (Bruno S. Frey), apžvelgdamas 1988–1998 m. dešimtmečio tyrimus, skirtus visuomenės laimės ir demokratijos sąsajoms nustatyti, teigia, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose laimės lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą gyvenimu, nepriklausomai nuo kitų veiksnių (sveikatos, pajamų, amžiaus ir kt.). Jo apskaičiavimais, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei gali būti prilyginamas 4000 eurų pajamų per metus padidėjimui (įdomus klausimėlis: ar lietuviai atsisakytų demokratijos, jei už tai gautų keturis tūkstančius eurų kasmet?).

Šveicarija nuolat pirmauja pagal BNL indeksą. Šioje šalyje dažni referendumai, kuriuose sprendžiami tiek visos konfederacijos, tiek atskirų kantonų reikalai. Tai leidžia sugretinti tiesioginės demokratijos paplitimą su kantonų gyventojų laimės lygiu. Toks sugretinimas atskleidė reikšmingą ryšį tarp tiesioginės demokratijos veiksmų gausos ir visuomenės laimės.

Palyginus kantonus, kuriuose tiesioginės demokratijos veiksmų (referendumų, visuomenės apklausų pagal kurių rezultatus priimami sprendimai) sąlyginai daugiau, konstatuota, kad juose „visiškai patenkintų gyvenimu“ yra 11 proc. daugiau nei kantonuose, kuriuose tiesioginė demokratija taikoma rečiau. Pamėginus sugretinti šiuos veiksmus su pajamomis, paaiškėjo, kad tiesioginė demokratija pakelia laimės lygį tiek pat, kiek ir 1000 šveicariškų frankų papildomų pajamų per metus.

Faktai reikšmingi, bet ne mažiau svarbu pasiaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip, kodėl demokratija ir jos raiška rinkimuose didina laimę.

Praeito amžiaus viduryje psichologas Julian B. Rotter pasiūlė kontrolės lokuso sąvoką, reiškiančią žmogui būdingą įvykių aiškinimo būdą. Pagal žmonių sampratą „dėl ko“ atsitinka koks nors įvykis, skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai.

Žmonės su vidiniu kontrolės lokusu jaučia galintys kontroliuoti įvykius. Jie turi ilgalaikius planus, pavykus atlikti užduotį renkasi didesniu naujus tikslus, linkę tyrinėti aplinką ir mokosi iš patirties, stengiasi tobulėti. Taip suvokiantys pasaulį balsuoja, nes balsuodami patys sau patvirtina savo reikšmingumą.

Žmonės su išoriniu kontrolės lokusu priskiria įvykius išorinėms aplinkybėms, likimui, atsitiktinumui, nesijaučia turintys jiems įtakos, dėl savo nesėkmių kaltina tėvus, viršininkus, valstybę, laikmetį ir klimatą. Norėtų išlošti „aukso puodą“, bet loterijos bilieto nenusiperka. Taip suvokiantys pasaulį nemato prasmės balsavime, nes žino, kad jų balsas nieko nelemia. Jie yra labiau paveikiami streso ir dažniau serga depresija. Todėl dažniau susitinka su konsultuojančiais psichologais nei žmonės su vidiniu kontrolės lokusu.

Psichologai bando paskatinti konsultuojamus rasti savą gyvenimo kelią, ragina tapti aktyvesniais – rūšiuoti šiukšles ir taip saugoti gamtą, aukoti kovojančiai Ukrainai, ir taip prisidėti prie pasaulinių problemų sprendimo, balsuoti rinkimuose ir išrinkti geresnę valdžią Lietuvoje. Labai dažnai psichologui atsakoma – numestas saldainio popierėlis menkniekis, palyginti su gamyklų keliama tarša, 5 eurai nepadės laimėti karo, vienas balsas nieko nelemia. Tačiau patikėjęs, kad lemia jis, o ne kiti, tampa svarbus pats sau ir gali pakeisti pasaulį ar bent savo gyvenimą.