Gediminas Navaitis. Referendumas – politinių žaidimų pradžiamokslis

Jeigu Petriukas sako: „Nežinau kas suvalgė uogienę“ mama ji bara: „Meluoti negražu“. Jei verslininkas sako: „Tai mano paskutinis pasiūlymas“ pirkėjas žino – derybos prasideda. Kaip turėtų vertinti politikų kalbas juos išrinkęs pilietis? Griežtai barti nutylinčius dalį tiesos ar pasidžiaugti jų išradingumu.?

Greitai vyksiantis referendumas tai gera progą paieškoti atsakymo į šį klausimą. O bandant į jį atsakyti pastebėtume, kad politikai kalba už ar prieš dvigubą pilietybę, bet mums balsuoti siūlo mažiau suprantamą dalyką. Dalyvaujantiems referendume teks apsispręsti ar jie pritaria, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“’

Jeigu kas nežino, yra proga priminti, kad konstituciniai įstatymai tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Seimo Statute nustatyta tvarka. Taigi jei Seimas pagal naujai nustatytą galimybę sukurs įstatymą atimantį pilietybę iš blondinų arba suteikiantį ją kinams Lietuvos piliečių gali sumažėti kokiu milijonų arba išaugti kokiu milijardu. Turime progą padiskutuoti ar seimūnai visada pasižymėjo sveiku protu.

Tokių progų referendumas sukuria ir daugiau. Besiginčijantys politikai jomis mielai naudojasi. Piliečiai irgi gali lavinti teisinius gebėjimus ir diskutuoti ką daryti su turinčiu Lietuvos pilietybę jei šis kariautų prieš Lietuvos valstybę. Ar jį griežtai bausti kaip Tėvynės išdaviką ar juo humaniškai rūpintis kaip karo belaisvių, kurį gina tarptautinė teisė?

Panašių problemėlių, kurių tikimybė gana menka, sugalvojama tikrai daug. Ginčijamasi dėl piliečio mokamų mokesčių, nors kiekvienam turėtų būti aišku – dirbi Norvegijoje, ten ir mokesčius moki. Ginčijamasi ar gyvenantis JAV lietuvis turi didesnę teisę tapti Lietuvos piliečiu nei gyvenantis istorinėse LDK žemėse. Ginčijamasi kaip atrodys Lietuvos Seimas, jei 20-30 jo narių išrinktų, pavyzdžiui, kitų ES šalių piliečiai.

Kartais ginčuose bandoma remtis statistika. Čia irgi trūksta aiškumo. Ne kartą girdėtas argumentas, kad gal milijonas lietuvių gyvena užsienyje. Skaičius be abejo įspūdingas. Tačiau sugretinus jį su praradusiais pilietybę tokiu jau nebeatrodo. Per metus Lietuvos pilietybę praranda vos mažiau nei tūkstantis žmonių panorusių įgyti kitos valstybės pilietybę. Milijonas ir tūkstantis skaičiai, kurių skirtumą suvokia jau trečiokėlis, o politikai dažnai šio skirtumo neįžvelgia.

Ginčai dėl dvigubos pilietybės tai ne tik proto mankštos. Esminę jos sukeliamą problemą įvairiom gudragalvystėmis nepavyksta užmaskuoti. Dviguba pilietybė tai dvi Lietuvos piliečių „rūšys“ – įsipareigojusių Lietuvos valstybei, dalyvaujančių šalies politiniame gyvenime, jos gynyboje, ir tų, kurie turi vien piliečių teises, tačiau šalyje nebegyvena ir ne tik, kad jokių realių pareigų savo šaliai nebeturi, bet prisiėmė įsipareigojimus kitai. Kita vertus argumentas, kad Lietuvos valstybė privalo puoselėti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais irgi labai svarus.

Todėl tiktų paklausti negi niekas nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nesprendė panašaus uždavinio? Aiškėja, kad bandymų būtą. Dar 2009 metais Lietuvos Seime registruoti įstatymo projektai siūlantys sprendimą (prie jų prisidėjo ir šio teksto autorius). Netgi praėjusios kadencijos Seime, kuriam neretai pritrūkdavo intelektinių gebėjimų, registruotas Lietuvio paso įstatymo projektas.

Visų panašių siūlymų esmė vietoj dvigubos pilietybės sukurti tarpinę instituciją, kurį leistų Lietuvos pilietybės atsisakiusiam arba jos neįgijusiam lietuvių kilmės žmogui turėti aiškią, teisiškai užtikrintą galimybę susigrąžinti (o jo vaikams įgyti) Lietuvos pilietybę Jam tereikėtų nuspręstų bent pusmečiui sugrįžti į savo šalį. Tai būtų galimybė įgyti beveik visas piliečio teises ir netgi daugiau – papildomas lengvatas švietimo, studijų, sveikatos apsaugos srityje.

Be to įgyti teisę be suvaržymų nuolat gyventi savo Tėvynėje, o užsienyje būti Lietuvos valstybės ginamas taip pat kaip Lietuvos piliečiai. Nebūtų vienintelės teisės – rinkti ir būti išrinktam. Regis šį teisė emigravusiems Lietuvos piliečiams nelabai ir rūpi, nes rinkimuose jų dalyvauja tik 20-30 tūkstančių.

Seimas turėjo galimybę priimti šias idėjas realizuojančius įstatymus. Gal būt paaiškėtų, kad jų nepakanka. Nepabandžius – nesužinosi. Pasirinktas kitas kelias – prašoma suteikti įgaliojimus priimti nežinia kokį konstitucinį įstatymą. Prašoma patvirtinti „katės maiše pirkimą“. Taigi reikia ne kartą, o bent kelis kartus pagalvoti kaip balsuoti referendume.

Autorius yra profesorius, psichologas, socialinių mokslų daktaras