Be valdiškų kalbų praėjo spalio 25-oji – Lietuvos Konstitucijos diena. Lietuvoje pagrindinį įstatymą derėtų vertinti. Lietuvos istoriją puošia pirmoji rašytinė Konstitucija Europoje, priimta dar 1791 metais. Dabartinė Konstitucija irgi verta pagarbos, nes buvo priimta referendume, už ją pasisakė Lietuvos piliečiai. Pirmieji jos straipsniai skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“, o jo varžyti, riboti ar savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių niekas negali.
Kai suverenu buvo monarchas ar diktatorius, jam pakakdavo pasitarti su padlaižūnais ar ir to nereikėjo, kad paskelbtų savo įgeidį, kuris tapdavo įstatymu. Konstitucija jam nekliudė.
XXI a. demokratinėje valstybėje atimti suvereno galias iš Tautos ir perduoti jas oligarchams ar išmintingam ir turtingam politikui nesiryžtama. Bet galima mėginti Tautos teises riboti. To norintiems labiausiai patiktų, jei patys piliečiai nutartų, kad Konstitucijoje įrašytas teiginys „suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ prarastų bent dalį vertės.
Artėjantys rinkimai bei su jais derinami referendumai ta kryptimi ir bando valdžios galias pertvarkyti. Siūlomos dvi Konstitucijos keitimo idėjos – Seimo narių skaičiaus mažinimo ir dvigubos pilietybės. Kaip ir dera sūriui spąstuose, iš pirmo žvilgsnio abi jos atrodo patrauklios.
Bandymas diskutuoti dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo neišvengiamai sukelia pyktį ir prakeiksmus, nes didesnė Lietuvos žmonių dalis tiki, jog Seimas yra labai brangus, o dar blogiau – yra visų jų bėdų priežastis.
Susirūpinusiems Seimo brangumu tiktų priminti, kad Seimo biudžetas 2018 m. buvo 30 milijonų eurų., Vyriausybės – 14, o Prezidento institucijos – 5,5. Siūlymų sumažinti išlaidas Vyriausybei ir prezidentūrai nesigirdi. Susirūpinę Seimo brangumu nekalba apie Seimo narių padėjėjų skaičiaus mažinimą, nors gerai žino, kad tai tik slaptai viešas partijų finansavimo būdas. Jie nekalba ir apie Seimo kanclerio biuro, stenogramų skyriaus, dokumentų valdymo skyriaus, Seimo TV ir panašių darinių mažinimą. O jei dar prisimintume skubiai įkurtas Seimo pirmininko pavaduotojų pareigybes, kurių kiekviena kainuos per 100 tūkstančių eurų, sunku patikėti nuoširdžiu rūpinimusi taupymu.
Bet gal rūpi aukštesnė įstatymų kokybė? Padarę mintinį eksperimentą – padidinę Seimo narių skaičių dvigubai iki 300 arba sumažinę dvigubai iki 70 narių – veikiausiai nutartume, kad didesnis Seimas geriau nei mažesnis atstovaus žmonių interesams ar bent apie juos drąsiau ir daugiau kalbės, kad didesnis Seimas bus sunkiau kontroliuojamas oligarchų ir jiems patarnaujančių partijų vadų. Pernelyg didelį kai kurių Seimo narių savarankiškumą užuominomis mini ir jų „mažinimo“ entuziastai, kurie mielai kalba apie rietenas bei sutarimo nebuvimą. Taigi vadovaujasi liūdnai Rusijos parlamentą apibūdinančiu posakiu „Dūma – ne vieta debatams“ ir siekia paklusnesnio Seimo.
Tiktų paklausti: „Paklusnesnio kam?“ Atsakymas, deja, numanomas ir patirtis, deja, jau yra. Buvęs Seimas buvo paklusnesnis Uspaskicho „Vikondai“, liberaliajai „MG Baltic“, o dabartinis – valstietiškam agrokoncernui.
Seimo narių skaičiaus mažinimas nėra idėja, iš esmės ribojanti suvereno, nuolat vis naujais draudimais ir ribojimais dresuojamo paklusti, galias, tačiau tai žingsnis, gerai derantis su daug pavojingesniu dvigubos pilietybės siūlymu.
Apie jos prasmę diskusijos irgi nevyksta. Vis dėlto sunku nepastebėti, kad dvigubos pilietybės entuziastai nesidomi, ko trūksta užsienyje gyvenantiems lietuviams, kokios paramos jiems reikia. (Skaitytojas gali pamėginti prisiminti bent vieną vienintelį siūlymą, skirtą lietuvybės užsienyje išsaugojimui. Vargu ar jam pasiseks.) Todėl irgi galime abejoti šios idėjos šalininkų nuoširdumu. O tada lengvai įžvelgsime ir svarbiausią, nutylėtą referendumo dėl dvigubos pilietybės motyvą – atimti iš suverenios Tautos tiesioginio valdymo teisę.
Jau šiandieną surengti referendumą Lietuvoje itin sunku. Ką, beje, puikiai supranta dvigubos pilietybės referendumo rengėjai, siūlydami balsuoti kelias dienas.
Reikalavimai referendumui išaugo tiek, kad ir surinkti parašus, ir sukviesti balsuotojus tapo pernelyg sunku. Viena politinio „abejingumo“ priežasčių – daug žmonių išvyko į užsienį ir menkai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Jei manysime, kad užsienyje gyvena arti milijono lietuvių ir sugretinsime šį skaičių su 15-20 tūkstančių balsuojančių rinkimuose, turėsime padaryti išvadą – dar labiau padidinus tokių politiškai neaktyvių piliečių skaičių pasekmės bus akivaizdžios. Tauta galutinai praras ir taip jau sunykusią suvereno teisę į tiesioginę demokratiją, praras galimybę uždėti apynasrį valdžiai, nebegalės spręsti svarbiausių Tautos gyvenimo klausimų referendumu.
Taigi abu mums peršami siūlymai turi tą patį tikslą – sumažinti Tautos suverenitetą.
Lengva numanyti – jei kas praranda dalį valdžios, kažkas tą dalį įgyja. Gal oligarchai, gal Briuselio biurokratai, bet tikrai aišku, kad valdžios galios neliks niekieno.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, mokslų daktaras
