Gediminas Storpirštis. Lietuvos karališkos didybės atkūrimas: A. Bučio „Lietuvos karaliai ir karalienės“

Prakalba pasakyta kultūros istoriko, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Bučio dviejų dalių studijos „Lietuvos karaliai ir karalienės. Istorinis žinynas, sudarytas remiantis pirminių šaltinių faktografiniais duomenimis“ (T. 1-2, Leidyklos UAB „Alio“, Vilnius, 2024) pristatymo ir autoriaus 85-mečio minėjimo vakare vykusiame spalio 25 d. Lietuvos rašytojų sąjungoje rūmuose Vilniuje.

„Lietuvos karaliai ir karalienės“ – šią knygą-žinyną savo 85 gimtadienio proga autorius dovanoja Lietuvai. Ji skirta savo tautos istorija besidominčiai šviesuomenei ir jaunimui bei užbaigia Lietuvos valstybės ir karalių titulatūros tyrimą, trukusį virš 20 metų.

Prieš tai 2018 m. išleista knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ susilaukė didžiulio dėmesio ir trijų leidimų, o taip pat mes kartu su Algimantu jau turėjom 28 jos pristatymus visoje Lietuvoje ir kvietimai nesibaigia… Susidomėjimas Lietuvos karaliais tik auga kaip ir palaikančiųjų gretos, tik vis dar nedrąsu apie tai prabilt viešai. (apdovanojimas už knygą).

Kodėl šis žinynas – įvykis? Todėl, kad, manau, niekas iš dabarties istorikų negalėtų parašyti tokio žinyno ar kitaip vardinant enciklopedijos, skirtos valstybės ir jos valdovų titulatūrai XII–XV a. Viduramžių Europoje, nes:

I. Nežinau, kas gali skirti tiek laiko šitokiam darbui, jei jie turi šeimas ir dirba valstybinį ar privatų darbą (primena: kai Liudas Mažylis atrado Nepriklausomybės deklaracijos originalą savo atostogų metu, vieno istorijos instituto darbuotojo paklausė, kodėl artėjant šimtmečiui niekas iš darbuotojų jo neieškojo, atsakymas buvo paprastas ir aiškus – niekas neliepė ieškoti). O Algimantas jau virš 20 m. išėjęs iš visų tarnybų ir pats sprendžia, ką jam veikti. O Laiko, jėgų ir noro jis turi į valias – kaip matome… Tai mūsų šių laikų Simonas Daukantas – kaip jį taikliai pavadino vienas bičiulis.

II. Be to nežinau, kuris rašantis istorijos klausimais dabarties istorikas galėtų laisvai skaityti šaltinius lotynų, senąja rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis.

Nes kaip kitaip paaiškinti nesusipratimą, kai 2023 m. Valdovų rūmų kieme, švenčiant sostinės 700 m. jubiliejų, atidengiamas paminklas Lietuvos Karaliaus Gedimino laiškams, o visai šalia paminklo keliomis užsienio kalbomis parašyti aprašai apie kunigaikštį Gediminą. Nors pačiame paminkle didžiulėmis granito raidėmis iškalta REX. Negi niekas negalėjo išverst šio lotyniško žodžio miesto ir Valdovų rūmų vadovams ir įdomu, o ką apie tai galvoja užsienio svečiai.

III. Tradiciniams istorikams sunku ir nedrąsu keisti nusistovėjusį per ilgus šimtmečius mūsų istorijos valstybės ir valdovų titulų traktavimą, padiktuotą rytų slavų. Šiandien kiekvienas mokinukas ar mokinukė atsakys, kad senovės Lietuvos valdovai buvo didieji kunigaikščiai… Atsakymas natūralus, kadangi šitaip mūsų mokyklose aiškina istorijos mokytojai, o mokytojams lygiai taip pat aiškino ir tebeaiškina Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose. Paradoksalu, kad būnant jau 20 metų Europos sąjungoje, mūsų istorikai vis dar laikosi slaviškos titulatūros ir bijo ją pakeisti į visoje Europoje šiuo metu priimtą valdovų titulatūrą, kur nepriklausomi valdovai ikikrikščioniškose ir krikščioniškose Europos valstybėse buvo tituluojami karaliais arba imperatoriais.

IV. Dar viena labai svarbi priežastis – Algimanto profesija yra tekstų analizė, nepriklausomai kada jie buvo parašyti. Šia tema baigtos aspirantūros studijos Maskvoje ir įgytas daktaro laipsnis. Tai be galo svarbu analizuojant istorinius šaltinius: įgūdžiai, metodika, žinios ir t. t.

V. Algimantas nuolat kviečia profesionalius istorikus diskusijai, tačiau jie neturi laiko arba, tiesiog, nenori ginčytis su „neprofesionalu“ užmiršdami, kad ginčytis reikės ne su autorium, o su vienalaikiais šaltiniais. Juk istoriniai šaltiniai – istorikų duona.

VI. Beje, naujausiuose latvių istorikų darbuose jau atsisakyta valdovų slaviškos titulatūros ir pereita prie šiaurės Europos kraštų valdovų titulatūros.

VII. Tačiau pirmieji ledai pajudėjo ir naujausių metodiškai modernių Lietuvos istorijos tyrimų autoriai XXI šimtmetyje vis dažniau išradingai taiko senovės Lietuvai naujus tipologinius apibūdinimus, pvz.: nesisteminė karalystė (Alfredas Bumblauskas), Lietuvos pagoniškoji imperija (Stiven Rowell), nepasiskelbusioji imperija (Zigmas Norkus). Tai pirmieji džiuginantys ženklai, kalbantys apie naujai permąstomą Lietuvos istoriją. Dabar žiniasklaidoje matome moterų kvietimą perrašyti Lietuvos istoriją, grąžinant jai moterų nuopelnus. Algimantas savo žinyne ir šiuo klausimu žengė pirmuosius rimtus žingsnius, pristatydamas penkias Lietuvos karalienes.

VIII. Čia dar verta paminėti tai, kad 2024 09 16 Seime vykusios konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“ priimta rezoliucija skelbia:

a) Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu turi būti vienas iš nacionalinės saugumo strategijos prioritetų;

b) Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informacinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.

Ir įžangos pabaigai – kas gi naujo šiame dviejų tomų Algimanto žinyne?

Knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės“ yra parašyta kaip dviejų žymiausių karališkųjų Lietuvos dinastijų iškilimo Lietuvoje ir Europoje istorija. Apie karališkuosius Gediminaičius kalbama kaip apie vieno dinastijos protoplasto geneologinę liniją su dviem vėlesnėmis jos šakomis: pagal vyriškąją kraujo ryšio liniją (Jogailaičiai) ir pagal moteriškąją liniją (Vazos), kol karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonys viešpatavo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Abiejų Tautų Respublikos sostuose, daugiau nei 350 m. (1316–1668).