Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, ragindamas pradėti tyrimą dėl neseniai pastebėtų įvykių, susijusių su paminklais Radviliškio rajone, Šeduvos ir Baisogalos seniūnijose. Šie paminklai yra skirti žydų tautybės asmenims, sušaudytiems Antrojo pasaulinio karo pradžioje atminti.
Centro teigimu, neinformavus visuomenės ir nesuderinus su atsakingomis institucijomis, paminklų užrašai buvo pakeisti – pašalinta nuoroda į „nacistinius budelius ir jų vietinius talkininkus“ bei įrašyta, kad žudynes vykdė „lietuviai kaimynai“. Tokie pakeitimai yra ne tik įžeidžiantys lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams, bet ir galimai pažeidžia kultūros paveldo apsaugos bei viešosios tvarkos principus.
„Šie užrašų pakeitimai kelia rimtų abejonių dėl jų teisėtumo ir tikslų. Jie ne tik kursto tautinę neapykantą, bet ir diskredituoja Lietuvos piliečių istorinę atmintį. Lietuva yra viena iš šalių, labiausiai pasižymėjusių gelbėjant žydus per Holokaustą – tai patvirtina 918 lietuvių, pripažintų „Pasaulio tautų teisuoliais“ Izraelio Yad Vashem institute. Tokie vienašališki veiksmai įrengiant provokuojančius užrašus neatitinka istorinio teisingumo principų ir žemina lietuvių tautos orumą“, – sako LŽTKC atstovas Stasys Kaušinis, – todėl prašoma Generalinę prokuratūrą pradėti tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170 str. ir 312 str., siekiant nustatyti, kas ir kokiu pagrindu pakeitė užrašus ant paminklų. Taip pat išsiaiškinti, ar šie veiksmai nėra sąmoninga provokacija, kuria siekiama kurstyti konfliktus Lietuvos visuomenėje ir skleisti neigiamą informaciją tarptautinėje bendruomenėje. Kartu prašoma įvertinti, ar pakeitimai pažeidžia teisės aktus, reglamentuojančius kultūros paveldo apsaugą ir viešąją tvarką.
Kreipimosi kopijos anglų kalbomis taip pat išsiųstos tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip UNESCO, Europos Tarybos kultūros paveldo komitetas ir Tarptautinis Holokausto atminimo aljansas (IHRA). Šių organizacijų prašoma pateikti rekomendacijas, kaip užtikrinti Holokausto aukoms skirtų paminklų apsaugą nuo vandalizmo ar provokacijų, kai konfliktams sąlygas sąmoningai, nederindami su valstybės ir savivaldos institucijomis sudaro asmenys, turintys pareigą rūpintis Holokausto atminimo Lietuvoje įamžinimu.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras taip pat pažymi, kad tokie incidentai gali būti hibridinio karo prieš Lietuvą dalis, siekiant destabilizuoti visuomenę ir diskredituoti Lietuvos įvaizdį tarptautinėje arenoje.
Pridedami prašymai lietuvių ir anglų kalbomis.
Daugiau nei juokingi yra šiandieniniai visokio „politinio” plauko „semitai su kovotojais su antisemitizmu”, kurie „pasikinkę žydukų pokarinį „kanioką” – nemyli žydo, reiškia kurstai tautinę neapykantą”-, rašo „patriotinius” pareiškimus, naudoja daugiau nei nuvalkiotą, jokios realios prasmės neturintį, primityviai demagoginį teiginį-„neapykantos kurstymas”.. „Meilės”žydukams istorinių faktų yra daugiau nei reikia. Jų yra prirašyta, išliko atmintyje nuo tų laikų, kai jie dar savęs nepristatinėjo ” kankiniais, kokių nematė visata”, vieninteliais pasaulio semitais… Mažytėje Lietuvoje Smetonos laikais, kai dar niekas nenutuokė apie „tautų neapykantos kurstymą”, kai vaikų slėpynių populiarus išsiskaičiavimas, greta „en den dyna, soko loko tyna…”, buvo ir „lipo žydas kopėčiom..”, kai daug eilinių žmonių savo mažų vaikų drausminimui vienas iš veiksmingiausių ” ne fizinių-diržo”, o tuometinių „pedagoginių” priemonių buvo – „vaikeli, jei neklausysi tai tave žydas pagaus, parsineš namo ir su savo žydiene, savo vaikais žydukais išgers tavo kraują…, tik patvirtina šiandiena politikierių eksploatuojamo – „tautinės neapykantos kurstymo”- demagogiškumą…
Nereikalauti dabartinio paminklo griovimo ir taisymo, o pakankamai netoli (bet ir ne visai arti) pastatyti paminklą tokį koks buvo iki įrašo pakeitimų. Tegul lankytojai turi galimybės pamatyti abu paminklus ir palyginti įrašus. Ne visiems pasirodys juokinga, kai kas iš palyginimo pasimokys gilesnio įvykių ir jų vertinimo suvokimo.
Holokausto klausimu su lietuviais besiginčijantys žydai kaip visada istoriją pradeda nuo vokiečių užėjimo. Mūsų ,lietuvių, pareiga nušviesti įvykius iki to , kad ir toje pačioje Šeduvoje, po Lietuvos bolševikinės okupacijos ir okupanto ir talkininkų vykdytų klasinių priešų persekiojimo, naikinimo ir trėmimų. O žydai iš tikro paskui nukentėjo žiauriai, dauguma buvo niekuo dėti, dėl ko turėjo ( ir turi?) teisę savo skausme nesigilinti į „teisybės” paieškas.
Tarkim, Teismas išneš verdiktą paminklą pašalinti arba pakeisti jame įrašą. Praktiškai tas pašalinimas gali atrodyti kaip lentos Škirpai nuėmimas, kurį su malonumu įamžins žurnalistai, o nuotraukos pasklis „po visą pasaulį”. Skirtingai nuo pamlentos Škirpos atminimui, kurios pašalinimas „viso pasaulio” nesudomino..
Kaip išneš, kur išneš?