Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija 2024 m. vasario 28 d. svarstė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos prašymą įvertinti, ar atitinka Įstatymo nuostatas naujai kuriama Kazio Škirpos atminimo lenta ant Apeliacinio teismo pastato (Gedimino pr. 40, Vilniuje)
Dėl planuojamos įamžinti asmenybės – Kazio Škirpos atminimo lentos svarstymo metu buvo priimtas sprendimas kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), kad šis parengtų istorinę archyvinę pažymą apie Kazio Škirpos asmenybę ir veiklą.
LGGRTC tokią istorinę- archyvinę pažymą dėl Kazio Škirpos asmenybės parengė 2024 m. birželio 25 d. (Nr. 9R-598 (9.6E). Joje skelbiama, kad 1919 m. spalio 25 d. K. Škirpa už narsumą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, jam įteiktas Savanorio medalis, Lietuvos Respublikos Prezidentas už nuopelnus Lietuvai jį apdovanojo Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu. K. Škirpa buvo Steigiamojo Seimo narys, dirbo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne konsulinio skyriaus vedėju, karo atašė Vokietijoje, nuolatiniu Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Jam suteiktas pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. 1938 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje. 1938 m. pabaigoje perkeltas į Berlyną ir paskirtas Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje.
Sovietų Sąjungai 1940 m. vasarą okupavus ir aneksavus Lietuvą, K. Škirpa nuo pirmųjų dienų tapo aktyviu rezistentu, suinteresuotu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu, kaip įgaliotasis ministras Vokietijoje, priešinosi pasiuntinybės, jos turto perdavimui Sovietų Sąjungos ambasadai Berlyne, jam ir kitiems septyniems diplomatams atimta Lietuvos pilietybė, uždrausta grįžti į Lietuvą ir konfiskuotas visas jų turtas.
1941-aisiais prasidėjus sukilimui paskutinieji pranešimai iš Berlyno sako, jog pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“. Iki šiol liekas neištirtas klausimas: Kodėl K. Škirpa uždraudė žydų persekiojimus Lietuvoje, nors jo vadovaujamos Berlyno LAF’o organizacijos veikloje stebimos antisemitizmo apraiškos?
Škirpos veikla neatitinka valstybės išdaviko apibrėžimo. Jis neišdavė nepriklausomos Lietuvos valstybės, o ieškojo būdų nepriklausomybei atkurti, Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytos okupacijos ir aneksijos padariniams pašalinti, – rašome LGGRTC pažymoje. Jis nėra buvęs nacių okupuotos Lietuvos vietinės valdžios įstaigų pareigūnu. Tad jis nebuvo kolaborantas.
LAF’o Vyriausiojo štabo vardu paskelbė, kad vėl naujai atgimstančios Lietuvos laikinoji vyriausybė (toliau LLV) skelbia atstatanti Laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Buvo paskelbtas ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narių sąrašas, ministru pirmininku buvo paskirtas Kazys Škirpa. Tačiau K. Škirpa neturėjo galimybių eiti šias pareigas, nes Berlyno policija jam skyrė namų areštą, jis turėjo kasdien registruotis policijoje. Nors areštas po trijų savaičių ir buvo panaikintas, tačiau vykti į Lietuvą K. Škirpai nebuvo leista. Dėl to ministro pirmininko pareigos laikinai buvo perduotos Juozui Ambrazevičiui.
Nėra žinių apie tai, kad ką nors bendro su žydų žudynėmis būtų turėjęs tuo metu Berlyne gyvenęs plk. Kazys Škirpa.
Manome, kad planuojamos pakabinti lentos užrašas atspindi teisingą informaciją apie K. Škirpą gyvenimą. Antra vertus, susidaro įspūdis, kad jis buvo formuluojamas per mažai atsižvelgiant į pastato istoriją. Šiame pastate Steigimasis Seimas neposėdžiavo, iš šio pastato K. Škirpa sukilimo neorganizavo.
Nepaisant valdžios represijų, prie Apeliacinio teismo pastato kasdien renkasi žmonės, uždegamos atminimo žvakutės K. Škirpai atminti.
Vietoje sudaužytos atminimo lentos ant Apeliacinio teismo pastato kabo K. Škirpos portretas
Šis pastatas sietinas tik su K. Škirpos 1918–1919 m. biografijos įvykiais, kai sunkiomis Lietuvos nepriklausomybės karo (1918–1920 m.) sąlygomis jis prisidėjo prie kariuomenės kūrimo darbų vykdymo.
Šioje vietoje labiau tiktų lenta, skirta atminimui čia veikusios Vilniaus karo komendantūros, kuri prisidėjo prie kariuomenės kūrimo, kurioje dirbo K. Škirpa ir kiti asmenys, – daroma išvada LGGRTC pažymoje.
Visas istorinės-archyvinės pažymos tekstas žemiau:
Žydės F.Kuklianskos elgesyje jaučiasi sovietinis tvaikas gal todėl, kad ji buvo sovietinės jėgos struktūrų darbuotoja. Jai derėtų patylėti. O Lietuvos patriotą Škirpą juodina tie, kurie nepatenkinti žengiančia į pažangą Lietuva. Nesivelkime į beprasmes polemikas su nepraustaburniais ir dar labiau stiprinkime savo valstybę. Jonas
Gal perskaitęs šį išsamų tekstą, bent kiek turintis proto ir politinio nuovokumo tautietis, pradės suprasti, kas yra užgrobęs Lietuvą. Čia mes, lietuviai, ne šeimininkai, o vergai, kraunantys jiems turtus. Prisiminkime Rainių miškely lietuvių politinių kalinių žudynes 1941 06 22-26 (tuo pačiu metu, kai vyko Birželio 23 d. sukilimas). Kas žvėriškai šaudė mūsų brolius, ar tik ne žydai? Šių raininių žudikų sąrašą galima rasti internete: Motlas Šeras, Irma Šeras, Domas Rocius, Chaimas Gylys, Petras Raslanas, Nachmanas Dušanskis, Mosiejus Zabunskas, Gutmanas, Antanas Vaitkus, Heimanas, Karietka, Žalimas, Pocevičius. Kitus tardė SSRS NKVD 105 – jo pasienio būrio vyr. ltn. Pavelas Agejevas ir vyr. ltn. Vysockis. Žiauriai nužudyti 76 kaliniai; tie, kurie gynė savo šalį nuo užpuolikų. Žydai visada su rusais vienoje draugėje prieš mūsų šalį ir mūsų didvyrius. Jeigu sutinki vieną ištikimą Lietuvos Konstitucijai ir jos žmonėms žydą, iš džiaugsmo prasiveria dangus, deja, tokie išminčiai žydai trypiami savųjų raininių. Gyvenantis su TIESA bet kokios tautos žmogus visada kentės, bet juk verta, nes tik tada žinai, kad esi žmogus, o ne žmoga.
Žydai komunistai su inspiruoti Kremliaus daro įtaką, kad pulkininkas ir diplomatas K. Škirpa būti ištrintas iš mūsų atminties.