Istorinės atminties lauke – žemės drebėjimas. Regionų administracinio teismo Vilniaus teismas smogė stiprų teisinį smūgį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) – jo sprendimas dėl paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui Ukmergėje pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.
Kova dėl atminties – paminklas Ukmergėje
Primename kad 2023 m. LGGRTC nusprendė pašalinti Krikštaponio bareljefą ir pakeisti atminimo lentą. Motyvas – neva paminklas pažeidžia įstatymą, draudžiantį totalitarinių režimų propagavimą. Esą Krikštaponis dalyvavo žydų ir karo belaisvių žudynėse 1941 m.
Pareiškėjai – J. M. Janulis ir keturios su laisvės kova susijusios organizacijos – iškart kreipėsi į teismą. Jie teigė, kad LGGRTC veiksmai pažeidė ne tik procedūras, bet ir žmogaus orumą bei istorinį teisingumą. O dar svarbiau – paskelbti duomenys apie Krikštaponio galimą dalyvavimą žydų ir karo belaisvių žudynėse yra melas.
LGGRTC sprendimas – tuščias popierius
Tačiau teismas aiškiai pasakė: jokių konkrečių įrodymų nepateikta. LGGRTC remiasi neįvardytais „tyrimais“, kurie viešai nepateikti. Dar daugiau – teismo posėdyje Centro atstovė pati pripažino, kad patikimų įrodymų nėra. Jame nėra jokių konkrečių duomenų, dokumentų ar nuorodų. Tiesiog – citata iš Komisijos išvados, kurioje vėlgi, remiamasi „tyrimais“, bet jokių tų tyrimų rezultatų nepateikiama.
Komisijos Išvadoje nėra jokių konkrečių nuorodų į Lietuvos istorijos instituto ir LGGRTC tyrimų duomenis, kurių pagrindu daromi teiginiai. Išvada yra visiškai nemotyvuota, kontraversiška.
Teismo vertinimu, tai – grubus motyvavimo trūkumas. Kitaip tariant, sprendimas neturi pagrindo tam, kad jis apskritai būtų priimtas.
Skaidrumo testas neišlaikytas
Skandalinga ir tai, kad sprendimą siūlė, vertino ir ekspertavo tie patys asmenys – akivaizdus interesų konfliktas, pažeidžiantis skaidrumo ir nešališkumo principus.
Teismas atkreipė dėmėsį, kad negali susidaryti tokia situacija, kai vienas ir tas pats asmuo (ar vieni ir tie patys asmenys) teikia LGGRTC prašymą įvertinti viešojo objekto atitiktį Įstatymo nuostatoms, pats dalyvauja Komisijos, kuri teikia Centro direktoriui išvadą, nariu, ir dar net atlieka to paties klausimo ekspertinį vertinimą!
Tokie veiksmai niekaip nedera su viešojo administravimo objektyvumo, skaidrumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais, su gero viešojo administravimo principu, pagal kurį valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Tačiau šių principų nepaisė Komisijos nariai Mindaugas Pocius ir dalinai Ronaldas Račinskas.
Teismas nusprendė, kad yra pažeisti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai, o LGGRTC sprendimo pagrindimas – deklaratyvus.
Poveikis – daug platesnis nei tik vienas paminklas
Šis teismo sprendimas yra reikšmingas ne tik konkrečiai Ukmergei, bet ir visai Lietuvos istorinės atminties politikai. Jis siunčia labai aiškią žinią: negali būti „kaltų“ be įrodymų. Negali būti pašalintų vardų vien dėl ideologinių vėjų.
Ginčai dėl paminklų, atminimo lentų ir vertinimų, kas yra herojus, o kas – ne, niekada nebus paprasti. Tačiau teisinėje valstybėje sprendimai turi būti paremti ne emocijomis, ne politiniu spaudimu, o – įrodymais.
Pareiškėjams atstovavo advokatas Aivaras Žilinskas. Ši byla tapo daugiau nei ginču dėl paminklo – ji atskleidė, kaip pavojinga manipuliuoti istorija be faktų pagrindo. Be įrodymų – nėra kaltės. Be objektyvumo – nėra teisingumo.
Kas toliau?
Kol kas teismas apsiribojo sprendimo panaikinimu. Tačiau pareiškėjai siekė ir viešo atsiprašymo – kad LGGRTC oficialiai paneigtų tikrovės neatitinkančius duomenis, paskleistus apie Krikštaponį.
Tačiau teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą dėl garbės ir orumo gynimo, nes Jonas Mindaugas Janulis nėra teisėtas asmuo, kuris gali kreiptis dėl mirusiojo Juozo Krikštaponio garbės gynimo – jis nėra nei sutuoktinis, nei tėvas, nei vaikas, o pateikti įrodymai apie giminystę yra nepakankami. O pareiškėjai nėra tinkami subjektai.
Be to, teismas pabrėžė, kad LGGRTC veiksmai buvo atlikti vykdant įstatymais suteiktas funkcijas, todėl šio pobūdžio duomenys nelaikytini tikrovės neatitinkančiais duomenimis.
Ar Pareiškėjai toliau sieks garbės ir orumo gynimo – lieka atviras klausimas. Tačiau viena jau aišku: byla dėl paminklo tapo ne vien teisiniu ginču – ji pavirto vertybine kova dėl to, kaip Lietuva suvokia savo praeitį, ir kieno vardai išliks jos atmintyje.
Vytautas Budnikas
Atrodo, kad LGGRTC siekia niekinti Lietuvos praeitį ir talininkauti kolaborantams ir Lietuvos priešams.
Kolaborantų kenkimo vaisiai: Krištaponio paminklą nugriauti, K. Škirpos ir Noreikos atminimo lentas nuplėšti, komunistus, M. Burokevičiaus doktorantę šlovinusią Iriną Šiaulienę paskirti, kad rūpintųsi LRT laidų kokybe. Kada apsivalysime?
O ko Jūs norite iš antilietuviškos dezi LRT, kur lizdą susisuko kas tokios ir tokie? Nežinot, kur antilietuvybės židiniai? Ir tokie penktosios kolonos lizdai žada gint Lietuvą puolimo metu, ane?
Kai kažką tokio sužinai, atrodo, jog LGGRTC paskirtis – paneigti, jog okupantai ir jų kolaborantai naikino Lietuvos gynėjus. Kaltais skelbiami būtent Laisvės kariai, o ne okupantai.