Trumpo pasiūlytas „susitarimas dėl žemės gelmių“ tapo dar vienu ukrainiečių savivertės išbandymu. – savo fb sienoje balandžio 7 d. rašo Evgen Dykyj, politikos ir karinis analitikas, ATO veteranas (buvęs bataliono „Aidar“ šturmo kuopos vadas 2014–2015 m.), Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius, visuomenės veikėjas, LKKSS (ir LKKSS VAS) garbės narys.
Trumpo pasiūlytas „susitarimas dėl žemės gelmių“ tapo dar vienu mūsų savivertės išbandymu.
Manau, nėra būtinybės detaliai analizuoti šio „susitarimo“ esmės, tai jau daug kas padarė, ir skirtingų interpretacijų praktiškai nėra.
Šis „susitarimas“ turėtų prasmę esant dviem sąlygoms: jei būtume pasirodę kaip agresorius ir pradėję neišprovokuotą karą, o po to dar ir tą karą pralaimėję. Tada tai būtų tipiškas reparacijų susitarimas, nugalėtojų primetamas nugalėtiesiems kaip bausmė už pradėtą ir pralaimėtą karą, būtų pateisinamas ir teisingas.
Kadangi abi sąlygos netenkinamos – ne mes pradėjome šį karą ir kol kas jo visai nepralaimime, tad rimtai aptarinėti tą susitarimą nėra nei priežasties, nei prasmės.
Tai, kad Jungtinės Valstijos prie Trumpo su mumis elgiasi kaip tik taip – kaip su šalimi, kurią jos kartu su raška nugalėjo ir kurios ištekliais dabar turi pasidalinti su Kremliumi nugalėtojų teisėmis – gana logiška, absoliučiai telpa į visą trampistų pasaulėžiūrą, todėl vargu ar tai pasikeistų, kad ir kokius judesius besugalvotų mūsų ir Europos diplomatai.
Kitas dalykas, kad iki Tramputino pergalės prieš mus dar „kaip keturpėsčia iki dangaus“, todėl mūsų gelmių turtų plėšimas ir kelių milijardų dolerių skolos už anksčiau suteiktą neatšaukiamą pagalbą primetimas lieka tokia pat „erotine fantazija“ Donaldui, kaip Ukrainos kapituliacija ir „galutinis Ukrainos klausimo išsprendimas“ Vladimirui.
Tiesa, su viena sąlyga: jei patys savęs nepergudrausime ir be jokios priežasties neįtikinsime, kad „negalime sau leisti“ pasiųsti Trampulio įkandin rusijos laivo, ir „nėra kitos išeities, kaip su juo kažką pasirašyti“.
Deja, pastaruoju metu stebiu ištisą bangą publikacijų, skirtų apginti Trumpo grobuonišką susitarimą ir įtikinti mūsų visuomenę ne tik to „neišvengiamumu“, bet netgi „naudingumu Ukrainai“!
Žinoma, iš karto seka pasiteisinimai, kad nereikėtų pasirašinėti dabartinės versijos, reikėtų pasiderėti, pasiekti kažkokių pokyčių mūsų naudai – bet apskritai atiduoti mūsų gelmes Baltajam Viešpačiui – tai geriausia, ką galima sugalvoti mūsų, vargšų aborigenų, labui, ir vertėtų pasinaudoti tokia „nepakartojama istorine galimybe“.
Tramplaižių – „sutartįpasirašančiųjų“ argumentacijoje – aibė klaidingų nuostatų, pradedant būtinybe „pritraukti investicijas“ („sutartyje“ nėra nė žodžio apie investicijų pritraukimą iš Valstijų, atvirkščiai – už viską mokame tik mes, o naudos gavėjai yra tik amerikiečiai), „prieiga prie technologijų“ (ko „sutartyje“ vėlgi nėra paminėta, ir apskritai „susitarimas“ ne apie tai, ir kas iš tikrųjų daroma, yra visiškai kas kita), tačiau pagrindinis argumentas, kurį skirtingai formuluodami jie visi kartoja, susiveda į tai, kad mes patys „nepajėgūs susitvarkyti“ su savo gelmių turtais ir be amerikiečių „niekada negalėtume jų išgauti“.
Mes susiduriame su tipišku mentalinio nepilnavertiškumo pasireiškimu. Tas nepilnavertiškumas – baisi postkolonijinė liga, kuria užkrėsta didelė dalis mūsų politinio ir ekonominio „elito“.
Kadangi tie žmonės niekada nebuvo mūsų nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalis, nepriklausomybė jiems atrodo kaip „aplinkybių sutapimas“. Jie niekada neįsivaizdavo Ukrainos kaip tikrai atskiros, nepriklausomos valstybės, o mūsų tautos nesuvokia kaip galinčios savarankiškai ir sėkmingai egzistuoti.
Esame pripratę prie tokio požiūrio nuo „vatos“, „sovokofilų“ ir mažarusių, kuriems Maskva vis dar tebėra mentaline sostine, mados ir stiliaus nustatytoja, intelektualinio gyvenimo centras, svajonių vieta sėkmingai karjerai ir t. t. Su jais viskas aišku, ir per didžiąją invaziją jie, rodos, jau amžinai liko marginalinėje mažumoje.
Bet, deja, nusivilti Maskva ir pasibaisėti „raškos pasaulio“ ekscesais – tai ne tas pats, kas patikėti savo jėgomis, savo tauta ir tapti ukrainiečių nacionalistu. Yra paprastesnis būdas: persiorientuoti nuo „baltaakmenės“ prie „Vašingtono srities komiteto“.
Tas „mažarusio – vakariečio“ kelias suponuoja visų „klasikinio“ mažarusio stereotipų ir idėjų išsaugojimą: apie mūsų pamatinį provincialumą ir „kaimietiškumą“, apie mūsų kultūros antraeiliškumą, apie nesugebėjimą sukurti tikrai nepriklausomą valstybę, apskritai apie visą kolonijinį požiūrį į Ukrainą, šimtmečius puoselėtą Rusijos propagandos. Tačiau vietoj „Rusijos pono“, kuris dabar pripažįstamas kaip blogas, piktas autoritarinis azijietis, į schemą įvedamas geras, švelnus europietis ar amerikietis.
Skirtingai nei piktasis maskvėnas, jis kažkodėl turi mums tiktai linkėti gero, norėti pasidalinti su mumis visais aukštosios kultūros laimėjimais, vertybėmis ir demokratinės visuomenės privalumais, netgi savo turtais.
Jis taip persmelktas humanizmo dvasios ir nesavanaudiškos tarnystės silpnesniems už save, kad yra pasirengęs smarkiai nusižiovauti, nusikratyti dulkes nuo savo kiek anachroniško kolonijinio kamštinio šalmo, vėl užsiversti ant pečių Kiplingo apdainuotą Baltojo Žmogaus Naštą ir imtis sunkios neišsivysčiusių ukrainiečių valdymo iš išorės veiklos, ir tai tik mūsų labui…
Tiesą sakant, šioje schemoje yra ne du, o trys elementai: Gerasis Baltasis Ponas, ,,neatsiskleidusi‘‘ ukrainiečių tauta ir tarpinė grandis – tie patys provakarietiški mažarusiai. Jie supranta, kad Baltajam Ponui ne iki smulkmenų ir detalių, jis mus lankys užvažiuodamas trumpam, todėl jam reikia patikimų ir ištikimų tarnų iš išsilavinusių aborigenų tarpo.
Tų išsilavinusių čiabuvių vaidmuo Baltojo Viešpačio tarnyboje – vilčių ir ambicijų riba to pseudoelito, kuris iki Trumpui uždarant USAID (Jungtinių Valstijų tarptautinio vystymosi agentūrą) bėgiojo į pasiuntinybių furšetus, o dabar mus įtikinėja nepasiųsti trampistų su jų „reparacijų sutartimi“, o kažkaip ją sušvelninti ir būtinai pasirašyti.
Prisiminkime, kiek kartų girdėjome saldžias giesmeles apie Ukrainos valdymo iš išorės būtinybę, ir tai girdėjome ne tiesiai iš Vakarų (kuriems mūsų tiek nereikia, kiek anksčiau buvome įpratę deklaruoti), o būtent iš pretendentų į išsilavinusių aborigenų vaidmenį kolonijinėje administracijoje.
Mums jau pasakojo ir apie investicijas, ir apie technologijas, ir apie vertybių diegimą, o dažniausiai – apie mūsų nesugebėjimą savarankiškai įveikti korupciją, kuri neva seniai įveikta Vakaruose.
Naiviai tikėjausi, kad, matydami, kaip „pavyzdinėje – parodomojoje demokratijoje“ Elonas Muskas viena ranka nurodo valstybės biudžeto išlaidų efektyvumą, o kita tuo pačiu metu gauna milijardines sutartis iš to paties biudžeto, mūsų pretendentai į aborigenų tarnautojų vaidmenį bent šiek tiek užsičiaups. Ir todėl, kad, kaip paaiškėjo, mes toli gražu nesame patys blogiausi planetoje. Ir todėl, kad problemas turėtume spręsti patys, dėl savęs ir savo vaikų, o ne tam, kad „pasivytume ir aplenktume“ tuos, kurie, deja, pasirodė ne labiau apsisaugoję nuo oligarchų ir korupcijos nei mes. Ir juo labiau ne tam, kad „įtiktume šeimininkui“, nes „šeimininko“ skonis ir užgaidos, kaip paaiškėjo, keičiasi labai greitai ir radikaliai.
Betgi ne, „blogio pavidalas gėdos [kategorijos] neturi“ – ir dabar jau matome naują kolonijinės mažarusių sąmonės apraiškų bangą, daug blogesnę, nei ankstesnės.
Ankstesnėse iteracijose buvome bent jau įsitikinę, kad sutelkiame dėmesį į apskritai teisingus modelius, į tikrąjį Gėrį, bet kažkodėl mums buvo atimta galimybė savarankiškai, be valdymo iš išorės kurti visavertę visuomenę, pagrįstą Vakarų civilizacijos vertybėmis. Dabar brukamas susitarimas su Blogiu, paremtas Blogio pasaulėžiūra ir Blogio sąlygomis.
Trumpo „susitarimas“ dėl Ukrainos gelmių blogas ne dėl atskirų sąlygų – jis nuo pat pradžių remiasi mums absoliučiai priešišku pasaulio paveikslu. Ta pasaulėžiūra, kurioje mes nuo pat pradžių nesame subjektas, turintis teises, norus, savo valią, o tik teritorija su ištekliais (beje, teritorija „istoriškai“ rusiška, bet kurią dėl „Bideno kvailumo“ pabandyta iš raškos atimti, o dabar už tą „Bideno kvailystę“ Valstijoms reikia mokėti iš mūsų sąskaitos), nulemia konkrečias sąlygas.
To negalima „patobulinti“, nėra apie ką kalbėti ir svarbiausia nėra su kuo „derėtis“.
Jei rimtai diskutuojame apie tokius „susitarimus“ – tai kodėl nepasirašėme Stambulo kapituliacijos? Arba, kaip mums tiesiai šviesiai sako Trumpas, kodėl mes nepasidavėme be kovos 2022-ųjų vasario 24-ąją? Ir apskritai, kodėl tada paskelbėme nepriklausomybę?
Man ir visiems iš mūsų „karingos mažumos“ atsakymas yra akivaizdus. Problema ta, kad nemaža dalis ukrainiečių, ypač iš „elito“, iš tikrųjų vis dar nežino, kodėl paskelbėme nepriklausomybę, jų pasaulio paveiksle mes nesugebame patys kurti savo istorijos ir nulemti savo likimo. O visiems tos kolonijinės pasaulėžiūros nešiotojams diskutuoti apie Trumpo „sandorio“ „privalumus“ yra visiškai natūralu ir normalu.
Kur šiame paveiksle yra mūsų dabartinė valdžia? O aš nežinau. Neturėdamas patikimos informacijos iš vidaus, turiu spręsti išimtinai tik pagal išorines apraiškas, o jos kol kas palieka dvi galimybes, maždaug vienodos tikimybės.
Yra variantas, kad mūsų valdžia puikiai supranta bet kokios sutarties su D. Trumpu versijos kategorišką nepriimtinumą, išskyrus neįpareigojantį „memorandumą“, kuris žlugo per skandalą Ovaliame kabinete.
Ir šiuo atveju visi tie „šokiai su būgnais“ aplink susitarimą – kontraktai su juridinėmis kompanijomis, derybų komandų formavimas, kažkokie kontrapasiūlymai – tik sąmoningas delsimas kuo ilgiau atidėliojant galutinį santykių su Jungtinėmis Valstijomis nutraukimo momentą.
Tas nutraukimas bet kokiu atveju yra neišvengiamas, nes Trumpas ir trampistai visa širdimi yra raškos ir Puilo pusėje. Tačiau kuo vėliau tai įvyks, tuo daugiau „Bideno“ sviedinių pasieks mūsų gynėjus ir gynėjas, todėl verta vilkinti laiką.
Labai norėčiau tikėti, kad būtent tas variantas atitinka realybę. Tačiau, deja, jis ne vienintelis įmanomas.
Yra labai reali tikimybė, kad mūsų vyriausybė vis dar nepasirengusi tiek patikėti savo jėgomis, kad būtų pasirengusi pasiųsti Jungtines Valstijas įkandin raškos ir toliau kovoti savarankiškai – su visomis iš tokio pasirinkimo kylančiomis komplikacijomis ir nepopuliariais sprendimais.
Pagal savo genezę dabartinė valdžia, deja, yra ne tik iš kovotojų už nepriklausomybę stovyklos (deja, per visus tris šios nepriklausomybės dešimtmečius kovotojai už nepriklausomybę dar nė karto negavo mandato valdyti valstybę iš mūsų išmintingos ir nuosakios tautos), o visiškai atvirkščiai.
Niekam ne paslaptis, kad per rinkimus tiek išrinktieji, tiek juos išrinkusieji rėmėsi mitine pasaulėžiūra, kurioje Rusijos-Ukrainos karas vyko todėl, kad „iš jo buvo pelnomasi“, o jo sustabdymui buvo būtina ir pakankama pažvelgti Puilui į akis.
Taip pat ne paslaptis ir ne naujiena, kad 2019 metais išrinktieji mentališkai buvo absoliutūs mažarusiai, visiškai orientuoti į Maskvą kaip kultūros sostinę, verslo interesų centrą ir apskritai pavyzdį kopijavimui.
Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, daug žmonių žuvo. O didžiulę evoliuciją, kurią praėjo mūsų valdžia, gali paneigti tik tie, kurie laikui bėgant iš esmės neperžiūri savo vertinimų, o tiesiog „neapkenčia vardan neapykantos“. Iš simpatijų Maskvai ir padlaižūniško žavėjimosi „rucku pasauliu“ jiems jau seniai nieko nelikę, tik kartus nusivykimas. Jų įtūžis ant maskvėnų yra gana nuoširdus ir apima, be kita ko, skausmą dėl nusivylimo buvusiais idealais ir išduotų vilčių bei lūkesčių vaizdą (ko mes, nacionalistai, niekada nepatyrėme).
Tačiau ar nusivylimas Maskovija virto tikėjimu mūsų pačių jėgomis, mūsų tauta ir šalimi? Ar mūsų vadovų pakako nutraukimui su Maskva tik visapusiškai palaikant Vakarams? Ir pasisukti nuo Rytų į Vakarus yra viena, o pasirengimas kartu pasiųsti ir Kremlių, ir Baltuosius rūmus – visai kas kita?
Neabejoju, kad ryžtinga Vakarų parama, kurią tuo metu įkūnijo Bidenas ir Džonsonas (Boris Johnson), labai palengvino mūsų valdžiai nutraukimą su Kremlium ir padėjo užimti teisingas lyderių pozicijas egzistenciniame kare dėl mūsų išlikimo ir nepriklausomybės.
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė – JAV perėjo į raškos pusę, o Europos, kurią įkūnija Macronas ir Starmeris, parama yra gerokai silpnesnė nei lygis, reikalingas Vašingtono išdavystei kompensuoti. Rinktis reikia ne tarp skirtingų „traukos centrų“, o tarp visiško pasikliovimo savo jėgomis ir de facto kapituliacijos spaudžiant tiek priešams, tiek vakarykščiams sąjungininkams. Ar mūsų valdžia pasiruošusi pasirinkti pirmąjį, suprasdama visą to kelio sudėtingumą?
Atsakymą į šį klausimą sužinosime labai greitai. Ir būtent tas atsakymas labai didele dalimi nulems ne tik politinę mūsų valdžios ateitį, bet ir visą mūsų istorijos eigą lemiamu laikotarpiu.
Ir mes neturėtume pasyviai laukti atsakymo į tą klausimą.
Trumpo „susitarimas“ yra ne tik nepriimtinas pats savaime. Tai pirmas žingsnis link kapituliacijos vieningam Tramputinui, o kartu ir Ukrainos pasirengimo eiti iki galo išsivadavimo kare ir pasirinkti visišką nepriklausomybę išbandymas.
Turime visais įmanomais kanalais pasiųsti atitinkamus signalus Bankovai, Briuseliui ir Baltiesiems rūmams.
Jeigu mūsų, ukrainiečių, valia bus akivaizdi ir vienareikšmiškai išreikšta, mūsų valdžiai neliks nieko kito, kaip tik „imtis vadovauti tam, kas negali būti sustabdyta“. O priešams ir sąjungininkams neliks nieko kito, kaip tik priimti domėn dar vieną naują realybę, eilinį kartą sukurtą ukrainiečių prieš supančio pasaulio įsivaizdavimus ir norus – kaip mes jau padarėme ir 1991-aisiais, ir 2014-aisiais, ir 2022-aisiais metais.
Vienintelis dalykas, dėl ko sutinku su tramplaižiais – „sutartįpasirašančiaisiais“ – tas „sandoris“ yra tikrai unikalus istorinis šansas ir galimybių langas. Tik šis langas suveiktų „atvirkščiai“ – jei surastume jėgų įkandin maskvėnų laivo pasiųsti ir tą sutartį, ir jos autorių.
Turime ištrūkti iš savo „elito“ gilių nepilnavertiškumo gelmių ir dar kartą įsitvirtinti – kad kada nors ateityje mūsų istorikai iš pergalingo nuolaidumo aukštumų padėkotų Trumpui už tai, kad jis savo chamiškumu ir neįvertinimu privertė ukrainiečius eilinį kartą sukaupti jėgas ir atskleisti geriausias savo savybes bei dorybes.
O tie istorikai dar ilgai diskutuos, kaip atsitiko, kad Ukrainoje išsivadavimo kovų įkarštyje pasigirdo balsų, kurie gynė „valdymo iš išorės“ idėją kaip neva „gerybę ukrainiečiams“. Į diskusiją kitų tautų postkolonijinės emancipacijos patirties analizei bus kviečiami psichologai ir psichiatrai. Bus įvertintas laikas, objektyviai reikalingas tikram tautiniam elitui susiformuoti, nustatyti veiksniai, įtakojantys tikėjimą savo jėgomis ir vidinio pilnavertiškumo ugdymą.
Jie turės apie ką diskutuoti, tie ateities istorikai.
Tačiau būtina sąlyga, kad dabar mes nesuklysime.
Parengė LL, redagavo V. K.
