2025-01-16, Ketvirtadienis
Naujienlaiškis

Gintaras Beresnevičius. Vėlinėms žodžiai

/…/ Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.

Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti.

Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines…

Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. /…/

Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena.

Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš apyvartos. Galima sakyti iš baimės.

Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos?

Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausia į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis.

Įsisąmoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…

Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais.

Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.

Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo.

Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai.

Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva. /…/

Iš G. Beresnevičiaus eseistikos rinkinio „Vilkų saulutė“ esė „Vėlinėms žodžiai“.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Darius Kuolys. Kaip LRT cenzūruoja „The New York Times“ 

  Šiandien LRT portalas lietuviams atpasakoja vakar dienraštyje „The New York Times“ paskelbtą straipsnį apie Rusijos žvalgybos rengtas diversijas...

Krescencijus Stoškus. Gal Kondratovičius su valstybine kalba iš viso mažai turėjo reikalų

Šio ryto „Aktualioji studija“ (LRT): pokalbis su Vidaus reikalų ministru V. Kondratovičiumi, kurio tėvai ir seneliai gyveno Lietuvoje,...

Karas Ukrainoje. Tūkstantis penkiasdešimt septintoji (sausio 15) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Į Tėvynę grįžo rusijos nelaisvėje laikyti 25 Ukrainos kariai ir civiliai. Ukrainos prezidentas V. Zelenskyi Lenkijos...

Tokius veiksmus galima traktuoti kaip svetimųjų inspiruotą priešišką mūsų šaliai veiklą

Sausio 12 d. paminėjome Vyčio apygardos partizanų mūšio su sovietų okupantais ir kario savanorio plk. Juozo Krikštaponio, Lietuvos...