Rusios Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija savo parapijose pradeda platinti naują laikraštį rusų ir lietuvių kalbomis, kurio vyr. redaktorius – pats Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus. Kadangi jame esu minimas vardu ir pavarde, verta trumpai sureaguoti.
Naujajame laikraštyje Lietuvos stačiatikių tikinčiuosius „apšviesti“ buvo pakviestas Baltarusijos valstybinio universiteto istorikas Aleksandras Bendinas. Jo plunksnai priklauso tokios knygos, kaip „Michailas Muravjovas-Vilnietis. Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto taikdarys ir reformatorius“, taip pat „Užkietėjusių“ [katalikų] fenomenas kaip Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto tikėjimo pakantumo problema (1863-1914)“. Pastarajai knygai recenzija yra paskelbta ir Lietuvos mokslinėje literatūroje, ją parašė istorikas Darius Staliūnas: „Apie naują/seną Rusijos imperinės politikos apologetiką“, Lietuvos istorijos studijos, 2014/33.
D. Staliūno nuomone, „A. Bendinas carinių valdininkų suformuluotus įvykių vertinimus dažnai pateikia taip, tarsi jie atspindėtų objektyvią realybę“. Na, o šiame oficialiame laikraštyje pavadinimu „Stačiatikių Lietuva“, A. Bendinas atsako į mano straipsnį apie Konstantinopolio patriarchatą.
Autorius apšviečia Lietuvos tikinčiuosius, kad Lietuva yra Vakarų Rusios krašto dalis, kurios istorija neatsiejama nuo likusios Rusios Bažnyčios, ir tiesiogiai man adresuoja „pamokymą“ apie tai, kiek daug Rusijos imperija davė Lietuvai: „Net negali patikėti, kad tai rašo buvęs stačiatikių kunigas, kuris tikrai turėtų žinoti, kad senovinės Vilniaus šventovės – Paraskevės (Piatnickaja) cerkvė, šv. Nikolajaus cerkvė ir Skaisčiausiosios Katedra (Prečistenskij sobor) Konstantinopolio Patriarchato epochos metą, patekusios į unitų rankas, buvo praktiškai sunaikintos ir atrodė apgailėtinai.
Turėtų žinoti ir jausti milžinišką dėkingumą uoliam Stačiatikybės puoselėtojui, metropolitui Josifui (Semaškai) bei kitiems stačiatikiams, kurių aukos, plaukusios iš visos Rusijos, padėjo atstatyti minėtas griuvenas […]. Jau nebekalbant apie tai, kad po 1863 m. Lietuvoje buvo pastatyta dešimtys šventovių, kuriomis iki šiol palaimingai naudojasi Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos dvasininkai bei pasauliečiai.“
Šias eilutes dabar skaitys visi Maskvos patriarchato tikintieji Lietuvoje, gavę šiuos neva nepolitizuotus laikraščius maldos namuose, ir šios eilutės paremtos metropolito autoritetu.
Nustebčiau dėl tokio žingsnio, jeigu nežinočiau, kad 2015 m. su metropolito Inokentijaus palaiminimu buvo išleista Andrejaus Fomino knyga „Ortodoksų tikėjimas ir Bažnyčia Lietuvos istorijoje“, kurioje nuskamba labai panašios tezės. Ji taip pat recenzuota Lietuvos periodikoje – V. Vareikis, „Istorijos interpretacija pagal ,rusų pasaulį’“ arba vienas informacinio karo epizodas?“, Kultūros barai. 2019. Nr. 1/2, p. 90-92, 95.
V. Vareikis apie tą knygą rašo: „Apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis kryptingai pateikiama itin šališka informacija, istoriniai įvykiai vertinami pagal Rusijos prezidento Putino užduotą tendencingą toną.“
Dabar pilnai matyti, kad kunigas Vitalijus Mockus, užimdamas kanclerio kėdę, buvo tarsi šliuzas, bent kažkiek stabdantis Rusijos propagandą nuo pateikimo į vietinius religinius leidinius, bet dabar to šliuzo nebeliko. Anksčiau tai buvo pavieniai epizodai, dabar tai tapo oficialia vyskupijos pozicija.
45m5kf