Piliečių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininko Gintaro Karoso pranešimas, perskaitytas 2017 m. lapkričio 17 d. mitinge Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje Vilniuje apginti.
Susirinkome čia, kad apgintume Vytį. Kad centrinėje sostinės aikštėje stovėtų mūsų valstybės simbolis, per amžius telkęs lietuvių Tautą ir įkvėpęs pergalėms. Vytis – ant lekiančio žirgo skriejantis raitelis, kuris yra svarbiausias mūsų didžios istorijos dalyvis. Jis privalo amžiams tapti amžinosios Lietuvos sostinės esminiu akcentu. Tokia Tautos valia: suprantama ir neginčytina.
Vyčio paminklo konkursą paskelbė ir įvykdė entuziastai. Tai pavyzdys, rodantis, kaip sąmoninga visuomenės dalis, niekieno neverčiama, gali imtis prasmingų iniciatyvų, telktis ir savo darbą skirti kaip dovaną Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui.
Manėme, kad Vilniaus visuomenininkai įkvėps Nepriklausomybės šimtmečio iniciatyvoms visą Lietuvą. Tačiau įvyko visai kitaip. Blogiausia yra tai, kad mūsų valstybė, užuot atlikusi savo priedermę ir skatinusi patriotiškas, altruistines ir prasmingas visuomenės iniciatyvas, jas vilkina ar net žlugdo. Ar nepagalvojama, kad Vytis ir esame mes, piliečiai, vis dar bandantys tikėti savo valstybe?
Vyčio paminklo istorija rodo valdžios pareigūnų nesusivokimą, bandymą improvizuoti ar demonstruoti galias. Nesuprantant ir nematant istorizmo ir mados skersvėjų kakofonijos beprasmiškumo. Siunčiama žinia visuomenei, kad valstybei nebereikia mūsų indėlio, patriotizmo, pasiaukojimo.
Negalime tylėti dėl bandymo sumenkinti lietuvių kalbos statusą – tai susiję. Tai Lietuvos pamatas, ant kurio prieš šimtmetį atsikūrė ir mūsų tautinė valstybė. Negarbingas, o ir netoliaregiškas noras į oficialius asmenvardžių įrašus įtraukti nelietuviškas raides. Tai kažkas panašaus, jei mūsų himne atsirastų nelietuviškas priedainis. Ar tai nepanašu į priesaikos laužymą?
Turime prisiimti atsakomybę ir mes, kurie daugelį metų laukėme tinkamos valdžios, rinkdami tuos pačius veidus, tylėjome. Grėsmės valstybei būna ne tik išorėje, dažnai užsimaskavusios – ir viduje. Beribis asmens laisvės iškėlimas virš bendrojo gėrio, tarsi taip ir turėtų būti, tautinių ir tradicinių vertybių devalvavimas, iš esmės išsitautinimas, veda prie pačios valstybės susinaikinimo.
Mes, Lietuvos piliečiai, giname Vyčio teisę į reprezentacinės sostinės aikštės erdvę. Paradoksalu. Piliečiai gina kiekvienam artimą Vytį prieš valdininkus. Vyčio monumento gimimas – tarsi viršūnė ledkalnio, po kuriuo slepiasi Lietuva. Dažnai veidmainingos politikos įkaitė. Vyčio gynimas mums aiškiai parodo, kad turime būti budrūs ir susitelkę. Nenoriu nieko smerkti, noriu, kad susiprastume, skatinu mylėti ir puoselėti tai, kas brangiausia. Kad vėl neprarastume.
Turiu vilties ir tikiu, kad mums pavyks. Būkime įžvalgūs, neapsigaukime. Būkime drąsūs, negi ir daugiau kaip po šimto metų, pasak Vinco Kudirkos, „lietuvį inteligentą pažinsi iš kinkų drebėjimo“. Globalizmo persmelktame šiandienos pasaulyje atlikime savo pareigą apginti mūsų savastį. Pirmiausia vertinkime politikų ir pareigūnų gebėjimą kurti Amžiną Lietuvą.
Tikiu, kad laimėsime. Apginsime Vytį pagrindinėje reprezentacinėje Vilniaus aikštėje. Kviečiu Sąjūdžiui. Tikslas kilnus ir prasmingas – Sava Lietuva.
