Briuselis kalba apie skaidrumą, bet elgiasi kaip uždara kasta: savų neliečia.
Nebaudžiamumas ES viršūnėse – ne išimtis, o sistema?
…
Korupcijos šešėliai ir interesų konfliktai nėra svetimi net pačiai Europos Sąjungos viršūnei. Nors Briuselyje deklaruojami skaidrumo, etikos ir atsakomybės principai, realybėje net ir labai rimti skandalai dažnai baigiasi… niekuo. Politikai palieka postus arba iš jų išeina laisva valia, tačiau teisinės pasekmės jų nepasiekia. Kodėl?
Štai keletas ryškiausių atvejų, kai aukšto rango ES politikai įsivėlė į skandalus, tačiau išvengė realių sankcijų:
…
José Manuel Barroso: nuo Europos viršūnių – į Goldman Sachs
Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Barroso sukėlė nemenką audrą, kai vos pasibaigus kadencijai perėjo dirbti į vieną kontraversiškiausių pasaulio investicinių bankų – „Goldman Sachs“. Bankas kaltintas esą prisidėjęs prie 2008 m. finansų krizės bei manipuliavęs Graikijos skolos statistika.
ES institucijos inicijavo tyrimą dėl galimo interesų konflikto, tačiau teisinių pažeidimų nenustatė. Barroso nebuvo nubaustas – tik susilaukė aštrios viešos kritikos.
…
Neelie Kroes ir pamiršta Bahamų įmonė
Buvusi skaitmeninės darbotvarkės komisarė Neelie Kroes pakliuvo į „Panamos dokumentų“ skandalą. Paaiškėjo, kad ji ilgą laiką buvo Bahamų salose registruotos įmonės direktorė, nors tai nebuvo deklaruota dirbant Europos Komisijoje.
Kroes paaiškino, kad tai – techninė klaida. Tyrimas baigtas be pasekmių. Nei baudų, nei atsakomybės.
…
Karel De Gucht: turtai be paaiškinimo
Belgų komisaras Karel De Gucht buvo tiriamas dėl galimo mokesčių slėpimo, turto nedeklaravimo ir finansinių machinacijų. Tyrimą vykdė Belgijos institucijos, bet jis buvo tyliai nutrauktas. Europos Komisija į situaciją nesikišo.
…
Ursula von der Leyen: konsultantų skandalas
Dabartinė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, dar būdama Vokietijos gynybos ministre, įsivėlė į skandalą dėl milijoninių konsultacinių sutarčių su tokiais milžinais kaip „McKinsey“. Buvo fiksuota procedūrinių pažeidimų, tačiau Vokietijos parlamentinis tyrimas taip ir neišsiplėtojo. Teisinės pasekmės – nulinės. Netrukus po to von der Leyen buvo paskirta vadovauti Europos Komisijai.
…
Eva Kaili: išimtis, kuri patvirtina taisyklę
Vienas retesnių atvejų, kai skandalas pasiekė ir teisinius procesus – tai vadinamoji „Qatargate“ byla. Europos Parlamento vicepirmininkė Eva Kaili buvo suimta dėl įtarimų, jog Kataras ir Marokas papirkinėjo europarlamentarus mainais už politinę paramą. Kaili pašalinta iš pareigų, tačiau teismo procesas dar vyksta, o galutinė bausmė – neaiški.
…
Sistema, kuri leidžia „elegantiškai išeiti“
Šie atvejai rodo, kad ES aukščiausio lygmens politika dažnai veikia ne pagal griežtą teisinę logiką, o pagal tylų politinį konsensusą – skandalai gali pakenkti reputacijai, bet retai lemia atsakomybę. Europos institucijų vidiniai tyrimai dažnai būna vangūs, o teisinių pasekmių sistema – nepakankamai aiški ar griežta.
Tai kelia klausimą: ar Europos Sąjungos viršūnėms galioja tie patys skaidrumo standartai, kurių reikalaujama iš nacionalinių politikų?
Gal nebaudžiamumas ir privilegijos Briuselyje jau tapo norma, kuri niekam nebekelia klausimų?
…
Marine Le Pen nubausta ne todėl, kad pažeidė įstatymus. Ji nubausta todėl, kad ją remia reikšminga dalis Prancūzijos rinkėjų. Nes ji – reali grėsmė esamam politiniam elitui. Sistema netoleruoja alternatyvų.
Ir tai ne pirmas kartas. Tik šįkart – atvirai, be kaukių. Europos Sąjungos politinis elitas nebesigėdija naudotis teismais politiniam susidorojimui.
Tokia šiandien tampa vadinamoji „teisės viršenybė“. Ne kaip bendrų taisyklių sistema, o kaip filtravimo mechanizmas: patogūs – lieka, pavojingi – šalinami. Formaliai. Teisiškai. Bet vis dažniau – politiškai.
Marine Le Pen buvo nuteista už lėšų pasisavinimą Europos Parlamente. Teismas skyrė 2 metus lygtinai ir 10 metų draudimą eiti viešąsias pareigas. Kitaip tariant – ji eliminuota iš 2027 m. Prancūzijos prezidento rinkimų, kuriuos, tikėtina, galėjo laimėti.
Ar tai – skaidrumo pergalė? Jei tikite pasakomis. Jei atidžiau pažvelgtume į ES elitą, Le Pen pažeidimai atrodytų kaip nuorūka šiukšlių krūvoje, palyginti su tuo, ką ramiai ignoruoja Briuselis.
2025 m. Rumunijoje prezidentas Vlad Georgescu buvo priverstas trauktis po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino jo išrinkimą negaliojančiu – dėl procedūrinių pažeidimų, žinoma.
Kad jis buvo išrinktas daugumos balsais – nesvarbu. Svarbu – kad Briuseliui netiko.
Le Pen byla rodo ne skaidrumo triumfą, o baimės refleksą. Sistema bijo. Bijodama – ji naikina. Ir daro tai nebe per slaptas intrigas, o per „teisėtus“ sprendimus, kurių niekas nebedrįsta vadinti politiniais. Nors tokie jie ir yra.
kas tas G. Rinkevičius? Dirigentas?!